Rubės flirto klubas. Kelly Hunter

teisės sistemoje, tačiau viskas žlugo, kai mano tėvas, investicijų bankininkas, buvo nuteistas kalėti, bet pabėgo į Kaimanų salas. Tai buvo geras sprendimas. Kalėjimai čia ne patys geriausi, – Rubė atidarė spintelę ir paėmė indą su cukrumi. – Cukraus?

      – Esi Hario Magvairo duktė?

      – Pričiupai, – ji pastatė indą priešais vyrą ir pasilenkė į priekį, alkūnes padėjo ant bufeto, stebėjosi, kodėl taip norėjo paliesti šį vyrą. – Niekada nemaniau, kad esi iš tų, kurie skaito finansams skirtus laikraščių puslapius.

      – Brangioji, tavo tėtušis pasigriebė aštuonis šimtus septyniasdešimt du milijonus dolerių ir dingo lyg į vandenį – apie tai buvo rašoma ne tik finansinėse skiltyse. Jis tikrai yra kriminalinė žvaigždė, – Deimonas palenkė galvą – mergina šį gestą suprato kaip nenoromis išreikštą susižavėjimą. – Taigi kur jis dabar?

      – Deimonai, tai aštuonių šimtų septyniasdešimt dviejų milijonų vertės klausimas. Tiesą pasakius, neturiu nė menkiausio supratimo.

      – Nebuvote artimi?

      – Buvome, – Rubė nukreipė dėmesį į blizgų stalviršį ir išpyškino tiesą. – Šeimoje buvome dviese. Tėtis ir aš, nebuvo jokios nesibaigiančios daugybės auklių, liokajų, virėjų ir korepetitorių. Aš dievinau žemę, kuria jis vaikščiojo. Dabar ne.

      – Nes jis pažeidė įstatymą? O gal dėl to, kad tave paliko? – švelniai paklausė Deimonas Vestas, ir mergina jame daugiau nebematė žavaus švaistūno. Dabar tai buvo vyras, puikiai išmanantis tamsiuosius žmogaus sielos užkaborius. Rodos, jis buvo tas, kuris kuo puikiausiai jautėsi prietemoje.

      – Deimonai, įstatymas – slidus dalykas.

      – Taip, – vyras pasilenkė per bufetą, tarytum norėdamas atsidurti arčiau merginos.

      Nors ir sunku buvo atitraukti žvilgsnį nuo jo lūpų, tačiau Rubei tai pavyko. Jo akyse atsispindėjo stipri, bet tingi įtampa ir svarstymas, ar viskas pasibaigs miegamajame, ar ne, buvo sunku tuo nesimėgauti. Ši moteris galbūt sutiktų.

      – Ar esi ką nors šiandien suplanavęs? – paklausė Rubė, nes pakeisti pokalbio temą tapo tiesiog būtina.

      – Ką siūlai?

      – Na, nežinau. Tu. Aš, – vyras visą dėmesį sutelkė į merginą. – Eisime pirkti kalėdinių dovanų tavo seserims.

      Jis netikėtai atsitraukė, o Rubė plačiai ir šiltai nusišypsojo.

      – Pričiupau, – sušnibždėjo ji, šiek tiek pasilenkė į priekį, o po to nusisuko prie kavos virimo aparato paimti Deimono kavos ir nustatė aparatą norėdama sau pasidaryti silpnesnės.

      – Negi iš tikrųjų manai, kad galiu pasiūlyti ką nors nepadoraus vienintelio vyro Honkonge, kuris mane įdarbino, nepaprastai mylimam sūnui? Patikėk manimi, nesu tokia nutrūktgalvė.

      – Ne taip jau jis mane ir dievina.

      – Taip, Deimonai, dievina. Kad tai suprastumei, tau tereikia pasiklausyti, kaip tėvas apie tave kalba: tuomet jo balse gali išgirsti meilę, jaudulį, pasididžiavimą ir pagarbą. Turėčiau prisipažinti – daugelis tėvų apie vaikus kalba su meile, jausmingai, tačiau pagarbiai… Faktas, kad vienas iš įtakingiausių pasaulio verslininkų gerbia tave… Vis galvoju, ką esi tokio padaręs, kad tai užsitarnavai.

      – Ir toliau galvok, – sumurmėjo vyras. – Suteiksiu tau galimybę nuolat lavinti savo puikųjį protą. O dėl kalėdinių dovanų pirkimo esu priverstas pasakyti taip. Duok man penkias minutes apsirengti.

      – Gera mintis. Neskubėk. Šiaip ar taip, visiems darbams čia užbaigti man reikės penkiolikos minučių, – Rubė per bufetą stumtelėjo jam labai stiprios kavos puodelį, o Deimonas Vestas, jį imdamas, pirštais lyg netyčia brūkštelėjo per merginos pirštus. Šį kartą prisilietimas sukėlė geismą, kuris nuvilnijo oda, Rubė staiga atitraukė ranką, susiraukė. Velniai griebtų, kas čia buvo?

      Tai buvo retorinis klausimas, nes mergina puikiai žinojo, kas yra geismas, buvo patyrusi, kaip jis gelia, suvokė ir tai, kad jis gali sukelti chaosą. Iškilo vienintelis klausimas: kaip ji leido, kad tai atsitiktų? Nuo vieno rankų prisilietimo?

      Tai atsitiko būtent jai – Rubei Magvair, merginai, kuri visą gyvenimą pati pergudraudavo žaidėjus.

      – Kažkas negerai? – pavojų keliančio vyro veide pasirodė tingi šypsena. – Per karšta kava?

      – Galima ir taip pasakyti, – Rubė atsiduso. – Apgailestaudama nuo šios akimirkos turiu uždrausti prisilietimus. Ir erzinimus. Greičiausiai uždavinėti klausimus taip pat. Apgailestauju, Deimonai, negaliu sau leisti su tavimi žaisti.

      – Nes dirbi mano tėvui? O ar jam tikrai būtina žinoti?

      – Deimonai, prašau. Mane žeidžia net tai, kad tu pabandei. Galbūt tavo tėvas ir nelabai domisi visų savo verslo srities pažįstamų visuomeniniu gyvenimu – tai mano pareiga. Tačiau kas gali likti nuošaly, kai kalbama apie vaikų romantinius ryšius? Negi toks vyras kaip tavo tėvas to nesužinotų? – Rubė mestelėjo klausiamą žvilgsnį į jaunuolį, į didelį puodelį karštos kavos įpylė šalto vandens, pakėlė jį prie lūpų. – Jie visada viską žino.

      Rubė Magvair – gražuolė, – pagalvojo Deimonas, nešdamasis kavą į miegamąjį. – Tai nuolatinio dėmesio poreikio, rafinuotai į dovanų popierių supakuotos pagundos ir prieštaravimų paketas. Ir svarbiausia – ji pati tai puikiai žino.

      Apie didesnę pramogą Deimonas nė negalėjo svajoti.

      Tai atitrauks jo dėmesį nuo minčių apie dingusį brolį, sužeistą seserį, ir Kalėdos bus tikrai šventiškos.

      Jis mestelėjo rankšluostį ant lovos ir ėmė ieškoti tinkamų drabužių – tėvo namuose jų buvo nedaug. Balti medvilniniai marškiniai su apykakle ir medžio anglies spalvos kostiumas su šviesiais ruoželiais. Pasiūtas pagal užsakymą, o ne pramoniniu būdu. Pernai per Kalėdas seserų dovanotas brangus sportinio stiliaus rankinis laikrodis. Drabužiai, puikiai derantys prie tėvo namų ir pabrėžiantys tėvo visuomeninę padėtį, – tradicinis Kalėdų vaizdinys, pagal kurį Deimonas atrodo būtent toks sūnus, kokį tėvas tikisi matyti. Jį išvydus tėvui neturėtų kilti klausimų, ką Deimonas veikė visus šiuos metus.

      Koks žmogus buvo Rubės Magvair tėvas prieš netekdamas šlovės? – mesdamas kostiumą ant lovos pagalvojo Deimonas. Jei gerai pamena, jis jau tada buvo turtingas. Kilęs iš Manhatano bankininkų šeimos. Įtakingas. Yra tikimybė, kad Haris Magvairas nevogė pinigų, nes jam jų nereikėjo.

      Galbūt jis nuobodžiavo.

      Remdamasis tuo, ką matė, Deimonas suvokė, kad žavioji Rubė Magvair yra labiau kvalifikuota ir galėtų dirbti kitokį nei dabartinis pastumdėlės darbas.

      Rubė turėjo reikalų su pasaulio verslo liūtais, ir jai puikiai sekėsi. Mergina tikrai nevertina savo gebėjimų, jei mano, kad, išskyrus jo tėvą, niekas jos nesamdytų.

      Deimonui tapo žymiai lengviau įvykdyti merginos sugundymo planą.

      Ji uždraudė liesti, erzinti ir klausinėti, tačiau neuždraudė žvilgsnių ir kvapų.

      Tuo jai blogiau.

      Kvepalų buteliukų vonios spintelėje buvo daugybė. En, den, du. Štai… Tikslas: prigauti Rubę Magvair ir kurį laiką su ja pažaisti.

      Tai buvo Gucci kvepalai.

      Vyras rankomis perbraukė sau per plaukus, apsiavė batus. Į piniginę įsidėjo kreditinę kortelę, piniginę – į kišenę.

      Deimonas Vestas buvo pasirengęs apsipirkti.

      Jis rado ją atrijuje, trapią porcelianinę