Iš rojaus į… realybę. Kandy Shepherd

kokius rasime kambarius.

      Ji šyptelėjo, tiksliau – ciniškai kryptelėjo lūpomis, bet net ir tokia šypsena atrodė patraukli.

      – Dėkui, bet nereikia vyriškos pagalbos. Savimi sugebu pasirūpinti pati.

      – Neabejoju, kad sugebi, – pasakė jis. – Bet… Na, nenorėčiau būti vienas, jei žemė ir vėl imtų drebėti.

      Jis nesigėdijo pripažinti esąs pažeidžiamas. Futbolo aikštėje niekados to nedarė.

      – Šit kaip, – numykė ji.

      Ji sutriko.

      – Tu neturi… gyveni vienas?

      – Ar turiu draugę? Neturiu. O tu? Irgi atvažiavai viena?

      – Viena, – prisipažino ji, bet daugiau neaiškino.

      Mičas žvilgtelėjo į jos ranką. Vestuvinio žiedo nebuvo. Bet tai nereiškė, kad Zoja gyveno be vyro.

      – Norėčiau pasikalbėti, Zoja. Sužinoti, kaip tau sekėsi pastaruosius dešimt metų.

      Ji patylėjo.

      – O man nereikia tavęs klausti, ką nuveikei mums išsiskyrus, – pasakė ji. – Esi žinomas sportininkas. Žiniasklaida tave myli.

      Jis gūžtelėjo pečiais.

      – Na taip… Tik… Ne viskas, ką rašo, tiesa. Bet paklausyk, Zoja, iš tikrųjų noriu pasišnekėti.

      Zoja dėbtelėjo į jį, ir jos širdis išdavikiškai šoktelėjo. Mičas Beilis. Nepasikeitęs, toks pat gražus ir nesivaržantis dabar stovėjo priešais ją tik su maudymosi trumpikėmis, per menkomis tobulai ištreniruotam kūnui pridengti. Ir nežmoniškai pasitikintis savimi, nes žinojo esąs žavus, visų mylimas ir geidžiamas. Ir, žinoma, įsitikinęs, kad ji irgi mielai praleistų su juo kelias valandas.

      Zoja neketino sau meluoti ir apsimesti, kad to nenori.

      Pats žaviausias iš visų jos sutiktų vyrų. Buvo žavus tada, toks pat žavus ir dabar. Akivaizdu. Jau tada, prieš daug metų, ji suprato, kad Mičas jautrus, gal todėl ir buvo jai toks brangus, nors vėliau ją negailestingai atstūmė. Kaip jaučiasi tapęs žvaigžde? Ji nepraleis progos išsiaiškinti.

      – Aš irgi norėčiau, – linksmai pasakė Zoja. – Šiaip ar taip, juk ne kasdien per žemės drebėjimą susitinka amžius nesimatę mokyklos draugai.

      Jis, regis, nebeprisiminė, dėl ko jie išsiskyrė. Tai buvo seniai. Po to ji dar ilgai neatsigavo. O jis, atrodo, greit viską pamiršo.

      Ar ji tada buvo jį įsimylėjusi? Žinoma, taip. Tik to neparodė, mylėjo karštai, bet slaptomis. Jis buvo iš kitokios aplinkos ir, jei tiesa būtų išaiškėjusi, ji būtų tapusi patyčių objektu.

      – Puiku, – nusišypsojo jis.

      Nusišypsojo todėl, kad jam palengvėjo, kažkodėl pagalvojo Zoja.

      – Administratorė aiškino, kad gyvenimas viešbutyje dėl to nesustos. Galime užsisakyti ko nors išgerti. Nežinau, ką mėgsti, bet aš norėčiau alaus.

      – Aš irgi, – tarė ji.

      Bet prieš kalbėdamasi su Miču ji pirmiausia norėjo apsirengti.

      Antras skyrius

      Zojos vila nuo žemės drebėjimo beveik nenukentėjo. Tik išdužo palikti atviri langai, duženos mėtėsi ant plytelėmis išklotų grindų, tačiau ji buvo sukrėsta – galėjo būti ir blogiau. O gal dar ir bus.

      Zoja norėjo sušluoti duženas. Bet vis dar buvo su rankšluosčiu ir ją krėtė drebulys. Pakėlus vieną stiklą, kitas išsprūdęs iš rankų krisdavo žemėn.

      Mičas pasisiūlė sutvarkyti. Padėkojusi Zoja spruko į miegamąjį ir uždarė nuo svetainės skiriančias duris. Viloje buvo vienas erdvus miegamasis, iš visų patalpų galėjai patekti tiesiai į vidinį kiemą, kuriame buvo tik jai priklausantis baseinas.

      Širdis it pašėlusi daužėsi krūtinėje. Dėl per drebėjimą patirtos baimės? Ne, greičiau dėl to, kad stovėjo taip arti Mičo Beilio.

      Zoja jo nematė ir apie jį negalvojo daugybę metų. Netiesa. Vaikinas, su kuriuo mokėsi toje pačioje mokykloje, patyrė sėkmę, ir ji, kaip kiti, skaitė apie jį žurnalų straipsnius, žiūrėjo televizijos pokalbių laidas, džiaugėsi jo, jauniausio Australijos futbolo komandos žaidėjo, sėkme kovojant dėl pasaulio taurės.

      Ji gyveno savo gyvenimą: baigė studijas, dirbo, vaikščiojo į pasimatymus ir Mičą prisimindavo tik tada, kai apie jį kalbėdavo ir rašydavo žiniasklaida.

      Dabar jis nukrito tarsi iš dangaus. Tada, kai ji buvo prisidengusi tik rankšluosčiu, nepasidažiusi, sulipusiais nuo masažinių aliejų plaukais.

      Mergina greitai užsitempė tamprų maudymosi kostiumėlį, apsivilko paprastą berankovę suknelę, išmargintą baltos ir juodos spalvų geometriniais raštais. Drabužis vos siekė kelius. Atogrąžų klimatas drėgnas ir karštas, tad su kitais drabužiais būtų buvę nepatogu. Perbraukė šukomis per plaukus ir brūkštelėjo lūpas švelnios spalvos lūpų pieštuku.

      Norėjo Mičui pasirodyti kuo gražesnė? Tam būtų reikėję bent dvidešimt minučių pasėdėti priešais veidrodį su kosmetikos rinkiniu ir plaukų žnyplėmis. Jai neturėtų rūpėti, kaip ji atrodo dabar; Mičas matė ją, kai buvo itin bjauri, prieš dešimt metų. Prisiminusi, kokia tada buvo, ji net pašiurpo. Vešlūs antakiai. Susivėlusi. Suskilinėjusi oda.

      Vis dėlto šiandien Zoja norėjo jam pasirodyti tokia, kokia paprastai ir būdavo – susitvarkiusi ir patenkinta savimi. Ir graži. Žinoma, ištiesinusi plaukus ir pasidažiusi ji jaustųsi geriau, bet išvaizdai nenorėjo gaišti laiko, jai labiau rūpėjo būsimas pokalbis su Miču. Kas žino, kada vėl jį pamatys – jei išvis pamatys?

      Zojai grįžus iš miegamojo, jis buvo įsijungęs televizorių svetainėje ir žiūrėjo žinių laidą.

      – Administratorė teisi – sugriauta nedaug, – pasakė jis. – Regis, Balyje tokie nedideli žemės drebėjimai gana dažni. Tikėtina, kad bus dar smūgių.

      Dar vienas žemės drebėjimas. Ji užspaudė ranka burną, kad neaiktelėtų – vengė pasirodyti, kad bijo. Juolab kad Mičas apie galimą pavojų pranešė kuo ramiausiai.

      Mičas išjungė televizorių ir atsigręžė. Ar jis aukštesnis negu tada, kai ji paskutinį kartą stovėjo šalia jo? Abu buvo basi. Jo ūgis galėjo būti maždaug metras aštuoniasdešimt penki, jos – metras šešiasdešimt aštuoni centimetrai.

      Vienas metras aštuoniasdešimt penki centimetrai aistringo kūno.

      Mičas buvo sportininkas pačiame jėgų žydėjime ir futbolo aistruolių garbinamas ne mažiau negu koks nors aktorius ar muzikantas.

      Kai priėjo prie jo, vis dar nuoga krūtine, jos širdis, deja, daužėsi dar stipriau. Jei būtų turėjusi didelio dydžio marškinėlius, būtų jam pasiūliusi prisidengti. Bet kam gi dangstyti tokį įspūdingą raumeningą kūną?

      Zojai knietėjo pasitraukti žingsnį, bet nenorėjo išsiduoti, kad jo artumas ją šitaip veikia. Todėl nesijudino iš vietos ir pasistengė, kad kalbant su juo balsas skambėtų tvirtai.

      – Tai šiame regione kartais būna nedidelių drebėjimų? Bet dėl to nė kiek ne ramiau, ar ne? – prabilo ji. – Tupėdama po masažo stalu, derėjausi su savimi ir pažadėjau kai ką padaryti, jei liksiu gyva.

      – Įdomu, ką?

      – Daugiau laiko skirti draugams ir mažiau dirbti. Daugiau aukoti labdarai. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet tai tavęs tikriausiai nedomina.

      Mičo akys, tokios pat žalios kaip anksčiau, įsmigo į ją.

      – Kodėl