Pasiūlymas, pakeitęs viską. Annie West

akys smalsiai sužibo.

      – Labai neįprastą pasiūlymą, bet rimtą. Tikiuosi, kad tau bus naudos.

      – Net neabejoju. – Jis nutilo. – Kai tik pasakysi, kas tai, – griežti antakiai klausiamai kilstelėjo.

      Samira dar labiau palinko į priekį, staiga panoro kuo greičiau viską išsakyti. Liežuviu susivilgė išdžiūvusias lūpas ir atrėmė įdėmų Tariko žvilgsnį.

      – Noriu už tavęs ištekėti.

      Antras skyrius

      – Ištekėti? – pasipiktinęs perklausė Tarikas, pamanęs, kad Samira bando pokštauti. Staiga ištiesinęs nugarą sugniaužė fotelio ranktūrius. – Koks čia žaidimas?

      Iš asmeninės patirties žinojo, kad į santuoką reikia žiūrėti rimtai. Aštrūs nagai smigo giliai jam į krūtinę, letenos suspaudė jautrią širdį.

      Ne, apie santuoką negalima pokštauti net su senais šeimos draugais.

      Bet Samira buvo ne šiaip sena draugė, tiesa?

      Tam tikra prasme jis norėjo iš jos labai daug. Jį atakavo seniausiai palaidoti jausmai: geismas, apgailestavimas, silpnumas. Bet labiausiai – kaltė. Nors prabėgo daug metų, kai kurie iš jų – santuokoje, jam niekada nepavyko užmiršti Samiros. Vienintelė paguoda buvo ta, kad niekas, net pati Samira, to nežinojo. Tokia buvo jo slapta gėda.

      – Čia ne žaidimas.

      Princesės balsas, iš pradžių drebėjęs, dabar skambėjo aiškiai ir išdidžiai. Akys, prieš tai bėgiojusios po kambarį, dabar buvo įsmeigtos į jį, ir Tarikui darėsi sunku kvėpuoti, nes kraujas degė aistra. Švelnios, chereso spalvos akys visada buvo nuostabios. Dabar, taip įremtos į jį, galėjo ištirpdyti ir silpnesnį vyrą.

      Tačiau Tariko stiprybė buvo kieta it geležis ir gerai patikrinta. Jo nesugniuždys didelės gražuolės akys. Net jei ta gražuolė Samira, pati nuostabiausia jo sutikta moteris – ta, kurios kažkada geidė ne tik kūnu, bet ir siela.

      – Tai kas čia vyksta? – išdudeno. – Jeigu tai ne pokštas?

      Jo nuojauta, noras išsisukti nuo šio susitikimo buvo teisingas.

      – Siūlymas vesti, – trumpai ir ryžtingai atsakė viešnia, tarsi nenujausdama, kokį keistą pasiūlymą išdėstė.

      Tarikas lėtai papurtė galvą. Negali būti, kad gerai išgirdo. Mažoji Azimo sesutė siūlosi į žmonas! Nejau nežino, kad vyras turėtų prašyti rankos, o moteris sutikti?

      Kokiu kambariniu šuniuku jį laiko? Metai, kuriuos nesimatė, virto neišmatuojama praraja. Ji visai jo nepažįsta.

      Tarikas pašokęs pradėjo žingsniuoti, nieko nematančiomis akimis žvilgčiojo į miestą pro garso nepraleidžiančius langus.

      – Kad ir koks čia žaidimas, Samira, man nepatinka. – Jis atsigręžė. – Ar tavo brolis apie tai žino?

      – Azimas čia niekuo dėtas. – Ji sukryžiavo rankas ant kelių, atrodė taip, tarsi jie būtų kalbėjęsi apie orą. Tarsi nebūtų pasisiūliusi į žmonas.

      Tarikas prisiminė praėjusį vakarą ir ją, gracingą ir gardžiai kvepiančią su tamsia raudona suknele, ir temperatūra pakilo, kūnas įsitempė. Sugniaužęs kumščius mėgino galvoti apie tai, ką ji pasakė, o ne apie kūnišką trauką. Jis baisiai pyko, tačiau net ir dabar vienas žvilgsnis galėjo pakurstyti aistrą.

      – Apie ką tu šneki? – Jis pažabojo savo pyktį, juk ilgus metus mokėsi kantrybės.

      – Noriu už tavęs ištekėti.

      Spindinčios akys smigo į jį ir Tarikas vėl pasijuto it gavęs smūgį į paširdžius. Samira nejuokavo, kalbėjo rimtai.

      Vieną nesmagią akimirką jam atrodė, kad kūnas įsiaudrinęs, pulsas padažnėjo. Jis norėjo turėti ją, vos pažvelgęs į blyškų, švelnų veidą, žvilgančius tamsius plaukus ir pačias seksualiausias jo kada nors matytas lūpas.

      Kai Samirai buvo septyniolika, jos lūpos ir akys, aistringų vilčių teikiantis grožis, išvijo jį į gimtinę, susigėdusį ir sutrikusį nuo geidulingų minčių, užklupdavusių, vos pažvelgdavo į Azimo seserį.

      Jau tada suprato, kad mergina graži kaip ir jos motina, pasaulyje žinoma gražuolė. Bet net ir po dvylikos metų, išvydęs Samirą nuotraukose, Tarikas pritrūkdavo kvapo.

      Tarikas įsitempė, jėga slopino kūno atsaką.

      Princesė sėdėjo oriai sukryžiavusi kojas, o rankas susidėjusi ant kelių, ir drįso sakyti, kad nori už jo tekėti! To užteko, kad sunervintų.

      Tarikas palenkęs galvą pasitrynė sprandą, kad sumažintų ten susikaupusią įtampą.

      – Samira, nenumanau, kokia kvailystė paskatino tave šitaip pasielgti. – Jis nutilo, negalėdamas patikėti, kaip nepaprastai malonu tarti jos vardą. – Geriau už kitus žinai, kad karališkos vedybos būna kruopščiai apgalvotos. Negali tiesiog ateiti čionai ir…

      – Kodėl ne? – it kirviu nukirto ji ir Tarikas krūptelėjo, nes niekas, net Žasmina, kai dar buvo gyva, jo nepertraukdavo.

      Šeicho žodis buvo įstatymas, o statusas kėlė pagarbą. Bet ne Džezyro princesei.

      Ji atsistojo ir jis ilgai varstė akimis žavų kūną po prigludusiu kostiumėliu.

      – Kodėl pati negalėčiau surengti savo vestuvių? Mano brolis nelaukė, kol patarėjai suras jam žmoną. Džekę rado pats.

      – Tai visai kas kita, – mostelėjęs ranka nukirto Tarikas. – Jie buvo įsimylėję. Pametę galvas vienas dėl kito.

      Išvydęs meilės kančių apsėstą draugą Tarikas jautėsi nesmagiai. Manė, kad Azimas panašus į jį, kad bičiulis pernelyg atsidavęs savo tautos gerovei ir nesirinks moters iš meilės.

      Tarikas suspaudė lūpas. Nepasiduos jausmams. Nenutiks nieko panašaus. Tik ne dabar. Neketino vesti iš meilės.

      Mintis apie meilę it rūgštis graužė jam skrandį.

      – Jeigu nori ištekėti, paprašyk brolio, kad rastų tau tinkamą vyrą. Azimas padarys viską, kad būtum laiminga.

      Tarikas buvo vienas iš nedaugelio, supratusių Azimo norą globoti seserį. Jau vaikystėje dėl audringų tėvų santykių jiedu išmoko nepasitikėti kitais.

      Ar dėl to sulaukusi dvidešimt devynerių Samira vis dar netekėjusi? Pagal tradiciją Džezyro princesė ištekėdavo labai jaunutė, bet Tarikas įtarė, kad Azimas neskubėjo apvesdinti sesers, nes ankstyvoje vaikystėje matė, kaip griūva šeima.

      – Nenoriu, kad Azimas ieškotų tinkamo vyro, – Samira išdidžiai iškėlė smakrą. Jeigu nebūtų buvusi tokia graži, Tarikas būtų pasakęs, kad elgiasi kaip ožka. – Žinau, ko noriu. Noriu tavęs.

      Ir vėl tas jaudulys, kutenantis papilvę. Akimirką kilo noras pamiršti savo pareigas, mirusią žmoną ir savitvardą, čiupti Samirą ir pamokyti taip nejuokauti.