Jūrinis romanas. Kira Sinclair

Tačiau Džeksonas nepaleido iš akių Lankasterio laivo.

      Laimei, ilgai laukti nereikėjo. Po valandos pasirodė Lorelė, Brajanas tebebuvo prisiklijavęs jai prie šono.

      Galvą ji laikė aukštai iškėlusi, akys įsmeigtos tiesiai priešais. Brajano lūpos judėjo, bet išgirsti, ką jis sako, nepavyko. Ir koks skirtumas. Lorelei jis jau buvo nusibodęs arba neįdomus – ji nesiteikė atsakyti. Merginos lūpos buvo kietai suspaustos, kūnas įsitempęs.

      Ilgus juodus plaukus kedeno nuo vandens kylantis vėjelis. Džeksonas kažkodėl manė, kad jos akys bus rudos, bet iš tiesų jos buvo šviesiai žalios. Kaip tėvo.

      Tai gal vienintelis panašumas tarp lokio raudonu veidu, nuolat liepsnojančiu nuo ilgų saulėje ir negailestingame jūros vėjyje praleistų metų, ir besiartinančios merginos.

      Net jiems priėjus Džeksonas nesiteikė nė krustelėti. Abu buvo paskendę mintyse. Brajanas jo net nepastebėjo.

      O štai Lorelės akys už jo užkliuvo. Ir stabtelėjo. Ne prie veido, bet prie jo kūno. Vaikinas žinojo, ką ji pamatė. Daug metų jis galando savo kūną lyg ginklą, kokio jam ir reikėjo. Kad įvykdytų užduotį, jam reikėjo ir jėgos, ir judrumo.

      Džeksonas buvo pratęs, kad moterys jį pastebi. Reikia pripažinti, kad tarnybos jūrų laivyne pavojai ir slaptumas sukuria daugelį moterų žavinčią reputaciją. Per ilgus metus jis mielai pasinaudodavo šia savo darbo privilegija.

      Bet jau daug mėnesių tokių progų neieškojo. Visą dėmesį ir energiją skyrė „Tridančiui“, jį įsteigė, kūrė gerą vardą, siekė rasti klientų, rinko informaciją ir lėšas, skirtas „Chimeros“ paieškoms ir tyrinėjimams.

      Vyras susierzino, nes Lorelė Lankaster pažadino ištisus aštuoniolika mėnesių snaudusius pojūčius.

      Akivaizdu, jo kūnas nėra itin išrankus. Laimė, bent smegenys geriau veikia.

      Nužvelgusi jį praeidama pro šalį, mergina dingo. Bet jos pabudinti pojūčiai išliko, oda nuzvimbė nekviestas šaltukas.

      Sugniaužęs pirštais turėklus Džeksonas prisivertė neatsigręžti, nepažiūrėti, kaip ji nueina. Kokia prasmė? Juk tiksliai žino, kur gali ją rasti.

      Lorelei reikėjo taurelės. O gal net kelių. Taip, keleto tų rausvai oranžinių dalykėlių, kuriuos čia siūlo, rodos, kiekvienas restoranas ar baras. Vaisių mišinio su užtektinai alkoholio, padėsiančio pamiršti, kad rytoj ir vėl lips į laivą, apsuptą tik vandenyno.

      Dieve, kaip gaila, kad čia nėra Melodės. Geriausia draugė siūlėsi važiuoti, bet nepavyko gauti laisvadienių. Melodė – vienintelė, žinanti apie Lorelės baimę. Ji nemano, kad ją reikėtų taip labai slėpti, tačiau pati silpnybių nemėgsta – ypač savų. O į Lorelės baimę sunku žiūrėti kaip nors kitaip. Daug metų ji stengėsi logiškai įtikinti save, kad tokia reakcija neracionali, bet niekas nepadėjo.

      Melodė tiesą sužinojo atsitiktinai, po kelerių draugystės metų. Net tuomet Lorelė nenorėjo prisipažinti, kokia stipri jos fobija, kol draugė neįspraudė į kampą ir nesiteikė toliau taikstytis su melu.

      Nepasivarginusi persirengti Lorelė pasuko į barą šalia viešbučio. Ji neieškojo nuotykių ir nieko nesitikėjo, todėl visai nesijaudino, jei makiažas ir bus apsitrynęs, o drabužiai susiglamžę po ilgos dienos kelyje.

      Jai nuoširdžiai daugiau niekas nerūpėjo, tik kaip nuraminti nervus.

      Perėjusi minkštu kilimu Lorelė paniro į blausią šviesą ir tylius garsus. Jei ne kalipso muzika ir paplūdimio stiliaus dekoras, jai beveik būtų pavykę apsimesti, kad tebėra namuose Čikagoje, kur būti norėjo daug labiau nei Karibų saloje.

      Įsmukusi į kabiną pačiame kampe ji užsisakė ir laukdama, kol padavėja atneš užsakymą, barbeno pirštais į stalą. Turbūt vertėtų ir pavalgyti. Bet gal kiek vėliau, kai nurims skrandis.

      Padavėja padėjo sunkią Margaritos taurę ant mažutės baltos servetėlės ir dingo. Lorelė priglaudė gėrimą prie lūpų ir gurkštelėjo, užsimerkė iš malonumo, pajutusi ant liežuvio sprogusį vaisių pliūpsnį. Ananasų, žemuogių, ko gero, mangų.

      Kai vėl atmerkė akis, prie jos stalelio stovėjo vyras ir žvelgė į ją. Lorelė krūptelėjo. Pažliugęs taurės turinys kliūstelėjo pro kraštus, lipnus, tirštas skystis nuvarvėjo pirštais.

      Susiraukusi Lorelė nukratė ranką, prikišo pirštus prie lūpų ir nučiulpė.

      Vyras kimiai sudejavo. Tiesiai tarp menčių ji pajuto nerimą.

      – Neprieštarausi, jei prisėsiu? – paklausė jis ir nė nebaigęs klausimo persilenkė perpus.

      – Taip, prieštarausiu. Nieko asmeniško, bet aš draugijos neieškau.

      Vyras sustingo, akimirką jo veide blykstelėjo nuostaba, bet tuojau dingo. Lorelė pamanė, kad jis ne iš tų vaikinų, kurie dažnai išgirsta žodį ne. Jis buvo gana gražus, atrodė profesionalus. Ko gero, atostogauja. O žmona turbūt viršuje.

      Nustebimą pakeitė meili šypsena, tarsi būtų tikėjęsis, kad ji bet kurią akimirką persigalvos.

      Kažkodėl šalia šio vaikino Lorelei buvo labai nejauku. O tai šį tą reiškia, nes ji jau grūmėsi su sumišusiais jausmais.

      Vyras bent jau išsitiesė, neatsisėdo ant kėdės priešais ją.

      – Leisk nupirkti tau dar vieną taurę.

      – Ne, tik ką pradėjau šitą ir ketinu kiek su ja pasiterlioti.

      Neketino, bet nekaltas melas juk nieko blogo, kai turi svarbesnių tikslų? Nepakenks, kad tik padėtų tą vaikiną išlaikyti kuo toliau.

      Akies kampeliu mergina pastebėjo per barą atžingsniuojantį vyrą, kurį buvo mačiusi doke. Per gerbėjo petį pastebėjo, kad vyras eina jų pusėn.

      Dabar jis atrodė tikras gražuolis, lyg šviesiaplaukis bangų dievas. Aukštas, jei reikėtų spėti – daugiau nei šešios pėdos. Ji pati, būdama penkių pėdų, daugeliui vaikinų žvelgia tiesiai į akis. Bet ne jam.

      Jei būtų čia atėjusi ko nors susirasti, jis tikrai pakliūtų į sąrašo viršų. Aukštas ir raumeningas. Šalia tokio iškart turi pasitempi.

      Skanėstas ant pagaliuko, kaip pasakytų Melodė.

      Vyras vilkėjo rusvai žalsvos spalvos šortus su daugybe kišenių – jos dengė visas šlaunis. Šviesiai mėlyni polo marškinėliai užtempti ant plačios krūtinės, plona medžiaga prastai slėpė kalnelius ir įdubas. Jis nebuvo užsegęs trijų viršutinių sagučių ir ji matė krūtinę, pabarstytą šviesių plaukelių rūkeliu.

      Marškinėliai puikiai derėjo prie medaus spalvos susivėlusių plaukų, atrodė, kad jį sušiaušė vėjas arba kokia raudonlūpė sirena.

      Lorelei išdžiūvo burna. Ji pakėlė prie lūpų taurę, kurią tebelaikė, ir norėdama atsikratyti įtampos godžiai gurkštelėjo tiršto skanėsto. Nepasisekė.

      Suvokė, kad bronzinis dievas suka tiesiai prie jos, o ne kurio nors kito gretimo staliuko.

      Vos jai spėjus įkvėpti pilna burna, jis pastūmė vaikiną, kurį Lorelė jau buvo ir pamiršusi, iš kelio.

      – Atsiprašau, – tarė eidamas prie jos.

      Pasilenkęs perbraukė jos burną lūpomis – šiltomis ir švelniomis. Lorelė pajėgė tik sėdėti ir žiūrėti išpūtusi akis.

      – Atleisk, kad pavėlavau, mažute, – sukuždėjo.

      Žemas balso tembras – sutirpo visi jos kūno raumenėliai. Lorelė neabejojo, kad suskystėjo ir šaldytas gėrimas taurėje.

      Matyt, pavyko sumurmėti kažką tinkamo, nes vyras nusišypsojo, o neįtikėtinai žydros akys linksmai, šelmiškai blykstelėjo.

      Lorelė