Derybos su bosu. Barbara Dunlop

be žmonos geriau.

      – Pritariu. – Amberė buvo užtikrinta.

      – Jis tau pasakojo apie žmoną? – nustebęs paklausė Takas.

      Amberė iš karto neatsakė ir jis suprato, kad mėgina sukurti gražų atsakymą.

      Takui pasidarė smalsu, kiek artimas Diksonas su savo padėjėja. Ar sekretorė buvo brolio patikėtinė? O gal daugiau?

      – Mačiau juos kartu, – galiausiai paaiškino Amberė. – Girdėjau kai kuriuos jų pokalbius.

      – Nori pasakyti, kad slapta klauseisi? – Ne itin pagirtinas elgesys. Bet, kita vertus, ne jam teisti.

      – Noriu pasakyti, kad ji gana garsiai šaukė.

      – Negalėjai išeiti ir palikti jų vienų?

      – Ne visada. Dėl darbo privalau sėdėti prie stalo, kuris yra už Diksono kabineto durų.

      Takui buvo labai smalsu, kokios buvo Amberės pareigos, kai Diksono santuoka ėmė pamažu byrėti. Jis nužvelgė tvarkingus merginos drabužius ir dailiai sušukuotus plaukus. Nors drabužiai aklinai užsagstyti, mergina labai patraukli.

      – Suprantu…

      – Liaukis, – rėžė ji.

      – Liautis ką?

      – Liaukis galvoti kažką, ko nepasakai. Jei nori ko manęs paklausti, klausk.

      Takui tai tiko.

      – Kas buvai mano broliui?

      – Buvau jo patikėtinė, – atsargiai atsakė Amberė.

      Takas šiek tiek palinko į priekį.

      – Ir ką gi jis tau patikėjo?

      – Viską.

      – Supranti, ko klausiu.

      – Tai paklausk tiesiai.

      Nepaisant jos elgesio, ji jam patiko. Takas žavėjosi jos tiesmukiškumu.

      – Ar miegojai su mano broliu?

      Pažiūrėjęs į jos spindinčias žydras akis Takas staiga suprato, koks svarbus jam Amberės atsakymas. Nenorėjo, kad ji pasirodytų esanti Diksono meilužė.

      – Ne.

      Jam palengvėjo.

      – Įsitikinusi?

      – Tikriausiai nebūčiau to pamiršusi. Galbūt automobilio raktus… Gal nupirkti katei ėdalo… Bet pamiršti, kad miegojau su bosu? – Mergina tapo kategoriška. – Taip, Takai, įsitikinusi.

      Jis užsimanė ją pabučiuoti. Staiga jį užvaldė nenugalimas troškimas prisitraukti ją artyn ir paragauti putlių lūpų.

      – Turi katę? – vietoj to paklausė jis.

      – Susikaupk, Takai. Diksonas negrįš. Bent jau kurį laiką. Žinau, kad iki šiol į darbą čia žiūrėjai pro pirštus, bet tai baigta. Dabar turi rimtai imtis darbo ir neleisiu tau bėgti ir slėptis.

      Dabar Takas dar labiau troško ją pabučiuoti.

      – Ir kaip ketini tai padaryti?

      – Įtikinėjimais, atkaklumu ir prievarta.

      – Manai, pajėgsi mane priversti?

      – Manau, kad giliai širdyje esi vyras, norintis, kad jam pasisektų ir norintis padaryti įspūdį tėvui.

      Amberė klydo, bet Takui buvo smalsu.

      – Kodėl taip manai? – paklausė.

      – Atrodai panašus į tokį.

      – Niekada nemaniau, kad sudarau tokį įspūdį.

      Tiesa buvo tokia, kad jis nenorėjo padaryti įspūdžio tėvui, bet norėjo padaryti įspūdį Amberei daug labiau, nei prisiminė kada norėjęs kitai moteriai.

      Deja, sekretorei neteks stebėti jo mandagaus, pasaulietiško ir turtingo Tako vaidmenyje. Ji stebės, kaip jis vargsta prie multimilijoninės įmonės vairo. Takas negalėjo įsivaizduoti prastesnių aplinkybių.

      Antras skyrius

      Amberė blaškėsi tarp susierzinimo ir užuojautos.

      Pastarąją savaitę Takas atvykdavo į biurą lygiai aštuntą valandą. Pirmą valandą vyras atrodydavo šiek tiek mieguistas, todėl prieš jam atvykstant ji palikdavo didelį puodą kavos jam ant stalo. Mergina spėjo, kad jam kol kas nepavyko priderinti savo pašėlusių naktų prie darbo grafiko.

      Amberė persikraustė nuo savo stalo šalia Diksono kabineto, prie stalo šalia Tako kabineto. Kadangi anksčiau jis retai lankydavosi darbe, neturėjo padėjėjos, bet dabar jam teko perimti Diksono darbus. Be to, dar ir Džeimisono. Po Džeimisono širdies smūgio Margaretė ėmė nuolat sirguliuoti, todėl Amberė ėmėsi bendrauti su visais vadovais, vadybininkais ir jų padėjėjais, kad žinotų visas naujienas ir nieko nepraleistų.

      Šįryt iš už Tako kabineto durų girdėjosi pakelti balsai. Pas jį buvo Zakaris Ingelsas, prekybos vadovas. İki Niujorko prekybos parodos buvo likusios dvi savaitės ir terminai negailestingai spaudė.

      – Turėjai patvirtinti galutinį prekės ženklą, – šaukė Zakaris. – Atsiunčiau tau tris variantus. Jie visi elektroniniame laiške.

      – Mano pašte yra du tūkstančiai laiškų, – atkirto Takas.

      – Tavo neorganizuotumas – ne mano rūpestis. Praleidome spausdinimo terminą – simbolių, afišų ir visų kitų reklamų.

      – Turėjai man pranešti apie kritinę situaciją.

      – Pranešiau.

      – Laiške, kurio neskaičiau.

      – Štai patarimas… – pradėjo Zakaris, bet staiga nutilo.

      Amberė įsivaizdavo Tako žvilgsnį. Takas gal ir įklimpęs iki ausų, bet ne kvailas ir ne pastumdėlis.

      Po minutėlės Tako kabineto durys atsilapojo ir Zakaris, rūsčiai pažvelgęs į Amberę, pralėkė pro jos stalą.

      – Pasakyk savo bosui, kad man nerūpi, jei jis turės sumokėti vėlavimo baudas.

      Amberė nesivargino atsakyti. Jai niekada nepatiko Zakaris. Jis buvo reiklus ir išdidus, negailestingas savo darbuotojams ir visiems tiems, kas buvo žemesni už jį įmonės hierarchijoje. Diksonas taikstėsi su Zakariu tik todėl, kad jis buvo Džeimisono išrinktasis ir kad mokėjo bendrauti su stambiais klientais, turinčiais brangių prekių gabenimo poreikius.

      Tarpduryje pasirodė Takas.

      – Dešimtą valandą ateis Lukas, – tarė ji. – Tad ateinančią pusę valandos esi laisvas.

      – Gal spėsiu perskaityti kelis šimtus elektroninių laiškų.

      – Puiki mintis.

      Jis įkvėpė ir, atrodė, kad nori pabėgti.

      – Ką darau ne taip?

      – Nieko.

      – Atsilieku dviem tūkstančiais laiškų.

      – Diksonas buvo labai organizuotas.

      Takas nesitikėjo nurungti brolio vos per savaitę. Diksonui prireikė daugybės metų, kad taptų tokiu puikiu viceprezidentu.

      Takas piktai pažiūrėjo į ją.

      – Taip visi sako.

      – Diksonas labai ilgai ir daug dirbo, kad to pasiektų.

      Taip, Takas atvykdavo laiku. O tai buvo daugiau, nei ji tikėjosi. Bet Diksonui prireikė daug daugiau nei ankstyvų rytų ir vėlyvų vakarų darbo su sistemomis ir procesais, kad susidorotų su visa darbo apimtimi. Atrodė, kad Takas tikėjosi stebuklo per vieną naktį.

      Jo