Įsimylėti bosą. Barbara Dunlop

pagalvojus, tai labai logiška, – paprieštaravo Kalisa.

      Jos nuogąstavimai atslūgo. Vyras atrodė labiau sutrikęs nei piktas.

      Jis papurtė galvą.

      – Kodėl jis būtų atsiuntęs žmoną? Nebūtų to padaręs…

      – Aš netekėjusi, – tarė Kalisa.

      – Nemeluok.

      – Kalisa? – įsiterpė Megana.

      – Rimtai, – tikino Kalisa. Ji nusimovė pirštinę nuo kairės rankos ir parodė jam pirštus.

      – Deimantas, greičiausia, guli seife.

      – Kalisa…

      – Neturiu seifo.

      Megana suėmė jos petį ir žengė artyn.

      – Kalisa, jis mano, kad tu Darsė.

      Kalisa atsisuko ir pažvelgė į draugę.

      – Ką?

      – Ji ir yra Darsė, – pasakė vyras.

      – Darsė, – pakartojo Megana, reikšmingai žiūrėdama į draugę.

      – Darsė Kolborn? – paklausė Kalisa ir staiga jai viskas paaiškėjo.

      – Tai absurdiška, – piktinosi vyras.

      Kalisa vėl atsisuko į jį, supratusi, kad viskam yra labai paprastas paaiškinimas.

      – Supratau. Aš – ne Darsė Kolborn. Esu šiek tiek į ją panaši.

      – Šiek tiek? – paklausė Megana.

      – Žaidimas baigtas, – perspėjo vyras.

      – Nėra jokio žaidimo ir jis nebaigtas. Aš – Kalisa Smit. Galiu įrodyti. Turiu asmens dokumentą.

      Jis žiūrėjo į ją, o laikas ėjo. Galėjai matyti, kaip stengiasi suvokti situaciją.

      – Kodėl esate nusiteikęs prieš Darsę Kolborn? – paklausė Kalisa.

      – Aš jos net nepažįstu.

      – Todėl ir susipainiojote. Ji gerokai skiriasi nuo manęs.

      – Pažįstate ją? – paklausė jis.

      – Mačiau vaizdo įrašą.

      – Jos – dvynės, – paaiškino Megana.

      – Dar to nežinome, – atsakė Kalisa draugei.

      – Turėtum su ja susisiekti, – vėl tarė ši.

      – Užsičiaupk, – atkirto Kalisa, nenorėdama vėl leistis į tą patį ginčą.

      – Bet taip vyks ir toliau, – tarė Megana.

      – Tai atsitiktinumas.

      – Jūs – kraštovaizdžio projektuotoja?

      – Taip.

      – Vardu Kalisa Smit?

      – Tai parašyta kortelėje.

      – Ir jūs nepažįstate Darsės Kolborn?

      – Net negirdėjau apie ją iki praėjusios savaitės. Viskas labai keista.

      – Atleiskite, – apgailestaudamas tarė vyras, nors vis dar įtariai ją stebėjo.

      – Nieko tokio.

      Nuo intensyvaus jo žvilgsnio Kalisos kūnu nuvilnijo drebulys. Jis tikrai buvo nepaprastai patrauklus. Gaila, kad viskas buvo taip painu. Ir gaila, kad ji pati jo nedomino.

      – Ar galiu pasilikti kortelę? – paklausė jis.

      – Ar turite namą? – paklausė Megana, atsistodama šalia draugės. – Kiemą?

      Jis įsikišo kortelę į kišenę.

      – Taip. Gero vakaro, ponios.

      – Gero vakaro, – atsakė Kalisa.

      Linktelėjęs, jis apsisuko ir nuėjo atgal į restoraną.

      – Jis seksualus, – tarė Megana.

      – Jis keistas, – atsakė Kalisa, stebėdama plačius jo pečius, kol atsivėrė stiklinės durys ir jis pradingo už jų.

      Bet turėjo pripažinti, kad Megana buvo teisi. Kimus vyro balsas buvo nenusakomai seksualus. Ji slapčia tikėjosi, kad jis paskambins. Ir vylėsi, kad skambutis bus ne tik dėl apželdinimo.

      Antras skyrius

      Kitą vakarą, sėdėdamas prie stalo su Eštonu, Railis vis dar mėgino perprasti Kalisą Smit.

      Jo brolio žmona turėjo seserį. Seksualią, ryžtingą ir paslaptingą dvynę. Ir, atrodė, niekas nežino, kad ji egzistuoja.

      – Reikia nebegalvoti apie tai, tai apskritai neįmanoma, – tarė Eštonas ir paėmė gabalėlį picos iš dėžės, gulinčios ant stalo tarp jų.

      Už parko leidosi saulė, apšviečianti neaprėpiamus plotus tvarkingai išrikiuotų namų Čikagos šiaurės vakarų dalyje. Ilgi šešėliai išryškino Railio sodo nykumą ir tuštumą.

      – Reikia, – pritarė jis, nors tas klausimas nedavė jam ramybės visą naktį lovoje, paskui dieną darbe. Taip pat jis galvojo apie Kalisą, jos krištolo žalumo akis, sodriai raudonas lūpas ir tobulą kūną, beveik, bet ne visiškai, paslėptą po darbiniais drabužiais. Šiandien jis patikrino daugybę interneto svetainių, bet nerado jokių Kalistos Smit nuotraukų. Jos vardas buvo įrašytas Mozaikinio peizažo puslapyje, bet nuotraukos nebuvo.

      – Ar ji galėjo šnipinėti, paprašyta sesers? – paklausė Eštonas.

      Railiui buvo kilusi ir ši mintis, bet jis ją nuvijo.

      – Jei tai tiesa, ji nusipelno apdovanojimo už vaidybą.

      – Tai būtų gana sudėtinga, – nusprendė Eštonas ir užkėlė koją ant vienos iš medinių kėdžių.

      Railis tam pritarė.

      – Ji negalėjo iš ten nugirsti mūsų pokalbio. Būtų galėjusi pranešti tik tai, kad susitikau su Pjeru Šaronu ir kiek truko mūsų pokalbis. Kam būtų reikėję naudoti Darsės kloną, kai yra daug paprastesnių būdų? Pavyzdžiui, papirkti padavėją.

      – Tai ką ketini daryti?

      Railis paėmė mobilųjį.

      – Ketinu apželdinti sodą.

      Eštonas nusišypsojo.

      – Pažink priešą?

      Railis iš marškinių kišenės išsitraukė Kalisos duotą kortelę.

      – Nemanau, kad ji priešė. Visiškai nieko nesuprantu.

      – Manai, kad jos iš tiesų dvynės?

      – Jos identiškos.

      – Esi įsitikinęs, kai ji – ne Darsė?

      – Taip. Patikrinau. Vakar vakare Šeinas su Darse buvo labdaros renginyje meno galerijoje kitoje miesto pusėje.

      Eštonas kelias minutes tylėjo.

      – Kam tada ją persekioti? Kokia tau iš to nauda?

      Railis nykščiu surinko numerį.

      – Dar nežinau.

      Eštonas pasimuistė ir atsisuko į draugą.

      – Ji tau patinka.

      – Ji patraukli, – pripažino Railis.

      – Ir tai nesusiję su tikslu turėti tai, ką turi Šeinas?

      Railis susiraukė.

      – Jau