Sėkmės sesuo. Lindsay McKenna

nusprendė paslėpti jį Australijoje, Raudonajame centre. – Kaja liūdnai šyptelėjo. – Roulandas išsirinko blogą urvą ir užsimušė. Mus pas jį nuvedė daugybė sapnų ir aborigenų žiniuonė. Roulandą radome jau negyvą ir turime įrodymų, kad Spalvų klano kaukę jis turėjo atiduoti Marstonui. Šiam pakanka pinigų ir įtakos, negalime jo prigriebti tiesiogiai. Jis pats nepraneš policijai, kad jo žmogus Roulandas dingo su Spalvų klano kauke. Žinome, kad Roulando Raudonajame centre ieškojo kiti Marstono vyrai, nes jie kėsinosi mus nužudyti. – Kaja papurtė galvą. – Robertas Marstonas klastingas kaip kojotas.

      – Apgavikas, – sumurmėjo Vikė. – Pažįstamas tipažas.

      Vieną tokį prisiminė iš apmokymų Riukeryje, JAV kariuomenės aviacijos bazėje Alabamoje, kur išmoko skraidyti mirtinai pavojingu Apačų sraigtasparniu. Grifas Hačinsonas priklausė metais aukštesnei klasei ir kartu su kitais susimokė, kad ji nepasirodytų pratybose be pateisinamos priežasties ir už tai būtų išspirta iš kariuomenės už dezertyravimą. Kiti vaikinai jo klasėje nenorėjo, kad Apačais skraidytų ir moterys. Hačinsonas ir jo kojotų gauja nėrėsi iš kailio, kad moterys susimautų.

      – Marstonas slidus kaip žaltys. Niekšų niekšas, – suraukusi kaktą tarė Kaja. – Jo vyrai ne kartą mus užpuolė.

      – Vos išsigelbėjome, – pridūrė Džeikas neramiai žvelgdamas į Kają.

      – Marstonas turi ir pinigų, ir savų veikimo būdų, – sumurmėjo ji neapykantos kupinu balsu. – Gyvate, netekę totemų mano žmonės labai kenčia. Kristalai jiems daugiau nei protėvių palikimas. Jeigu tavo tėvas žiniuonis, suprasi, kad juose glūdi žmogui nesuvokiama galia.

      Vikė linktelėjo.

      – Su savimi nešiojuosi mėlyną akmenėlį, kurį man davė tėvas, – pasakė ji ir iš kišenės išsitraukusi seną, nutrintą elnio odos maišelį atkišo jiems pažiūrėti. – Gydymas kristalais man ne naujiena. Žinau, kad jie gali būti panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Niekada nesiskiriu su šiuo akmenėliu. Tikiu, kad skraidant jis mane saugo.

      – Tada supranti, apie ką kalbu, – tarė Kaja.

      Vikė jos balse girdėjo dėkingumą ir palengvėjimą.

      – Taip, suprantu, – įsikišo maišelį atgal į kišenę. – Bet nežinau, kuo galiu padėti. – Sutrikusi pažvelgė į Mają. – Galbūt žinote jūs?

      – Turiu porą minčių, Gyvate. – Maja pirštais barbeno į stalą. Regis, ji kaupėsi. – Bet nė viena iš jų tau nepatiks. – Vadė vėl pažiūrėjo į Kają ir Džeiką. – Negaliu skolinti Gyvatės slaptoms operacijoms Limoje ar kur kitur. Man ir taip trūksta lakūnų. Jeigu atiduosiu ją jums, pati liksiu be pagrindinės pilotės. Suprantu jūsų operacijos svarbą, Kaja, bet mano rankos surištos. Mums žadama atsiųsti Afganistane tarnavusių Apačų pilotų. Jie turėtų atvykti rytoj, bet kol juos apmokysime, užtruksime mažiausiai mėnesį. Jie privalės mokytis su mano patyrusia komanda, antraip negalėsiu leisti jiems savarankiškai medžioti narkotikų prekeivių.

      Vikė nustebusi įsistebeilijo į vadę.

      – Gausime pastiprinimą? – linksmai paklausė ji. Pastiprinimas reiškė, kad truputį sutrumpės darbo valandos ir jos turės daugiau laisvo laiko. Tai reiškė daugiau miego, daugiau poilsio ir didesnį budrumą per užduotis. Širdis ėmė spurdėti iš džiaugsmo.

      – Per daug nesidžiauk, Gyvate, – tarė Maja. – Jų tik trys ir visi, žinoma, vyrai, bet jie nors jau matė, kaip vyksta karas.

      Tik trys. Vikė susmuko kėdėje. Kai Amerikos kariuomenė mėtoma po visą pasaulį, Maja nesulauks tokio pastiprinimo, kokio tikėjosi. Vikė čia praleido ketverius metus be jokių pertraukų. Nors ir mylėjo savo darbą, norėjo sumažinti valandų skaičių. Trys lakūnai pravers, bet joms reikia daug daugiau.

      – Taigi nors Gyvatė turėtų ieškoti jūsų totemo, negaliu leisti, kad ji užsiimtų tik tuo, – nepatenkinta pasakė Maja Kajai ir Džeikui. – Kai tik galėsiu, duosiu jai laisvo laiko, bet nieko daugiau prižadėti negaliu.

      Kaja patraukė pečiais ir dėkinga nusišypsojo.

      – Tai vis tiek geriau nei nieko, majore. Labai džiaugiamės, kad suprantate, kaip tai svarbu mūsų genčiai. Majoras Maikas Hiustonas, Medūzos – ji yra Persėjo padalinys – vadas, duos jums viską, ko reikės, kad Gyvatė galėtų pradėti paieškas.

      – Man reikia daugiau lakūnų, – suurzgė Maja. – O Hiustonas net ir norėdamas negali jų duoti.

      – Suprantu, majore. Maikas susisieks su jumis dėl detalių, kad Gyvatė galėtų kuo greičiau imtis ieškoti kristalo. Akivaizdu, kad pradėti reikia nuo Limos.

      – Pritariu, – atsakė Maja ir metė Vikei niūrų žvilgsnį. – Bet šią užduotį vykdysi ne viena, Gyvate. Tau reikia porininko, kuris saugotų užnugarį, kol ieškosi kristalo.

      – Dėl to bėdų nebus, – atsakė Vikė tikėdamasi, kad jos porininke bus paskirta Laukinukė.

      Pasklaidžiusi ant stalo popierius Maja atlošė pečius ir ištraukė vieną lapą.

      – Čia sąrašas lakūnų, kurie rytoj atvyksta pas mus. Vienas jų turi Amerikos čiabuvių kraujo. Noriu, kad jis dirbtų su tavimi.

      Vikė suraukė kaktą.

      – Kodėl negaliu dirbti su Laukinuke, juk su ja kartu skraidome?

      – Nes ji man reikalinga čia, kad apmokytų naujus lakūnus ir padėtų jiems įsibėgėti. Tiesą sakant, manau, kad būtų geriausia, jeigu judu kartu skraidytumėte ne tik per Juodojo jaguaro užduotis, bet ir ieškotumėte kristalo. – Maja numetė lapą ant stalo ir rimtai pažiūrėjo į Vikę. – Jis bus tavo porininkas ir danguje, ir žemėje, kur ieškosite krištolinės žvaigždės.

      – Taip, ponia, – atsakė Gyvatė slėpdama nusivylimą. – Ar galiu paklausti, kas jis toks?

      Maja suraukė juodus antakius.

      – Tu jį pažįsti. Grifas Hačinsonas.

      Pasaulis staiga sustojo. Vikė aiktelėjo, pašoko nuo kėdės, šalmas nuriedėjo ant grindų.

      – Ponia?

      – Girdėjai, ką pasakiau. Grifas Hačinsonas, – Maja pakartojo ir kilstelėjo ranką. – Verčiau nepradėk. Žinau visą istoriją. Man tai irgi nepatinka, bet jis vienintelis turi indėnų kraujo. Abu lengvai apsimesite lotynų amerikiečiais. Hačinsonas turi ir meksikiečių, ir baltųjų, ir šejenų kraujo. Laisvai kalba ispaniškai. Jeigu ketini stoti prieš vyrus, kurie gali tave nužudyti nespėjus nė mirktelėti, nenoriu, kad kristumėte į akis kaip Šiaurės Amerikos turistai. Turite atrodyti kaip ispanai. Taigi, nuspręsta, jokių prieštaravimų. Sėskis.

      Vikė priblokšta pakluso. Galva ūžė, darėsi silpna. Širdyje ėmė kilti įsiūtis. Jausdama, kaip iš pykčio traukia skrandį, pažvelgė į žalias vadės akis. Gyvatė žinojo, kad ji neatšauks ką tik duotų nurodymų, bet Grifas Hačinsonas buvo tikras kalės vaikas. Greičiau spjaus jam į veidą, nei pasisveikins. Vikei atrodė, kad nesugebės išbūti su juo vienoje Apačo kabinoje – ką jau kalbėti apie krištolinės žvaigždės paieškas. Ji sugniaužė kumščius ir nenuleido nuo Majos akių. Kabinete buvo tylu, tarsi juos suptų stiklas, kuris tuoj suduš.

      Vikė kelis kartus nurijo seilę, kol galiausiai atgavo balsą, bet prakalbo kimiai ir silpnai: