Painiava dėl Tajaus. Jill Shalvis

savo raktus?

      – Ne, bet…

      – Tiesiog eik vidun, mieloji, – švelniai stumtelėjo ją į priekį ir pačiu laiku sugavo maišelį su paplotėliais, nes jis būtų šleptelėjęs ant grindų, – kol nenukritai.

      Nikolė žengė per slenkstį ir jau norėjo užtrenkti duris, bet, nelaimei, jis buvo ne toje durų pusėje ir jie dviese liko mažyčiame butelyje, kuris dabar atrodė dar ankštesnis nei įprastai.

      – Ir aš tau ne mieloji, – atšovė nusisukusi.

      – Ne, tu gydytoja Man.

      Nikolė atsiduso ir vėl atsigręžė.

      – Gerai, žinau, pavargusi nesu labai maloni.

      – Mieliau vadinčiau tave vardu.

      – Nikolė, – tėškė ir atsiėmusi savo maišelį pasuko į virtuvę, kuri buvo vos už kelių žingsnių. – Gali išlydėti save pats.

      Pasirodo, jis ir gražus, ir bjauraus charakterio, tad nusekė ją vidun.

      – Ką darai? – piktai paklausė Nikolė.

      – Rūpinuosi, kad nenugriūtum.

      – Regis, jau išsiaiškinome, kad aš suaugusi.

      – Tu teisi. Em… – stabtelėjo pamatęs, kaip ji patraukė į šalį medicinos žurnalus ir atvyniojo maišelį, – gal norėtum tikrų pusryčių?

      – Šitie patys tikriausi, – jai jau kaupėsi seilės, – viso gero, pone architekte.

      – Žinok, nėra už ką, – atsakė, jai kaip tik pasiėmus vieną paplotėlį, atsirėmus į spintelę ir atsikandus didelį kąsnį, – džiaugiuosi galėdamas padėti.

      – Aha. Ačiū, kad įsilaužei.

      Maistui prisilietus prie liežuvio, ji kone sudejavo, bet susilaikė. Tik nurijo didelį gurkšnį limonado ir susikimšo likusį paplotį.

      Jai vėl įkišus ranką į maišelį, architektas atsiduso.

      Nikolė metė jam rūstų žvilgsnį.

      – Pamiršai, kur durys?

      – Tau būtų ne pro šalį valgyti sveikiau…

      – Čia yra mėsos, sūrio, salotų ir grūdų. Visų maisto grupių atstovai vienoje vietoje.

      – Taip, bet… – tarė stebėdamas, kaip nuo nykščio ji laižo nuvarvėjusį padažą, – kaip suprantu, ką tik baigei alinančią pamainą ligoninėje?

      – Taip… – stabtelėjo dar vieno neįtikėtinai gaivinančio gurkšnio limonado, – bet nepriimk asmeniškai… Gal jau galėtum eiti? Manęs laukia pasimatymas su lova. Būsiu tik aš ir pagalvė.

      – O gaila, – atsakė vėl nutaisęs šypsenėlę, nuo kurios jos širdis ėmė greičiau plakti.

      – Neprisigalvok, nežaidžiu gydytojos su nepažįstamaisiais.

      – Kas su tavimi žaistų, kai esi tokios nuotaikos? – išsišiepė. – Be to, aš tau ir nesisiūliau, gydytoja Nikole Man. Tik pagalvojau, kad turėtum suvalgyti ką nors su daugiau maisto medžiagų nei… nei tas popierinis maišelis. Gal leisk man tau paruošti…

      Tajus nutilo, nes Nikolė pratrūko juokais. Užvalgius nebeatrodė, kad tuoj susmuks ant grindų, tad padėjo savo paplotėlius ir patraukė prie durų. Žinojo, kad jis gali ką nors pagaminti, bet pasiūlymas jos nedomino. Taip, jai patiko paganyti akis į gražų vyrą, bet ji nejautė poreikio niekam daugiau.

      – Labanakt, – rėžė atidariusi duris.

      – Leisk, atspėsiu… – priėjo nerūpestingai siūbuodamas klubais. Ilgos kojos, lieknas stotas. Atrodė, kad žydros jo akys permato ją kiaurai: – Esi prieš tikrą maistą?

      – Ne, bet esu prieš nepažįstamuosius, kurie siūlosi man ką nors pagaminti. Nagi, pripažink, pone architekte, – išbėrė nutaisiusi šelmišką šypseną, kurią taupydavo žemiausiai gyvybės formai – meilikaujantiems vyrams: – nesisiūlei ruošti maisto.

      – Ne? – kilstelėjo juodą antakį taip aukštai, kad tas beveik pradingo plaukuose. – O ką, tavo nuomone, siūliausi ruošti?

      – Sakykim, kad manęs nedomina. Kad ir kas tai būtų.

      Tajus šypsodamasis iš lėto papurtė galvą. Jis neįsižeidė. Netgi nesupyko ir nesusierzino. Jam ji atrodė juokinga.

      – Sakykim, – atsakė ją pamėgdžiodamas.

      – Labanakt, – pakartojo Nikolė, taip ir nesupratusi, kodėl jis taip ją erzina ir… jaudina.

      – Labanakt, nors dabar rytas, – pirštu perbraukęs jai per smakrą apsisuko ir išpėdino pro duris.

      Jam išėjus Nikolė priglaudė delną prie dilgčiojančio smakro. Tik po kelių minučių suprato, ką jis pasakė. Nors dabar rytas. Žodžius jis ištarė tuo pačiu airišku akcentu, kurio tvirtino neturintis.

***

      Tąryt ir Tajaus laukė ilga diena. Turėjo tris darbus Los Andželo centre, du Berbanke, keturis Glendeile ir, tikėjosi, dar vieną naują čia pat, pietiniame kvartale.

      Keista, kaip greitai jis pamėgo šį rajoną. Gal todėl, kad jis buvo tiesiai už Los Andželo, o jo gatvelės išlikusios dar iš laukinių vakarų laikų. Naujovių siekiančios ir turtingos miesto valdžios dėka dauguma pastatų buvo išsaugoti ir restauruoti. Čia buvo įprasta linksmybių vieta – daugybė restoranų, teatrų, išskirtinių krautuvėlių ir begalė garsenybių.

      Tajaus nedomino minios jaunų ir vienišų miestiečių, užplūstančių gatves vakarais ir savaitgaliais, bet jį džiugino atmosfera.

      Ypač patiko čia dirbti, nes vis dar buvo daugybė nerenovuotų pastatų, kuriems reikėjo architektų.

      Šiame mieste jis buvo naujakurys ir neturėjo savo biuro, tad darbo buvo tik dar daugiau – daug lakstymo ir daug valandų prie braižybos stalo.

      Tajus nebijojo nei ilgesnės darbo dienos, nei sunkumų. Tiesą sakant, jam tai net patiko. Jei ką nors gaudavo lengvai, be jokių pastangų, tapdavo įtarus.

      Tokį požiūrį Tajus susiformavo ankstyvoje jaunystėje, nes nebuvo lengva, niekas nebuvo paduota ant sidabrinės lėkštutės. Pačiam reikėjo kapstytis iš skurdo.

      Seni laikai, – pagalvojo ir numetęs pieštuką atsilošė kėdėje. Susikėlęs kojas ant braižybos stalo, pažvelgė pro langą į Šventojo Gabrieliaus kalnus. Kalifornija neabejotinai graži. Ne tokia graži kaip… Rio ar Tokijus ar daugybė kitų vietų, kuriose lankėsi, stengdamasis kuo labiau nutolti nuo savo ištakų. Jos grožis buvo kitoks… jis ramino.

      Žinoma, ši ramybė neužsitęs. Kaip visada. Anksčiau ar vėliau vėl norėsis pakeisti aplinką… manė, kad susidomės Niujorku, bet dabar tiko ir Kalifornija – šviesiaplaukių gražuolių, smėlio paplūdimių ir sveiko maisto šalis.

      Be to, jam labai patiko, kad čia turėjo anonimiškumo laisvę. Čia galėjo būti kuo tik užsigeidęs. Niekam tai nerūpėjo.

      Čia, apsuptas sėkmės, dėl kurios dirbo tiek metų, buvo būtent kažkas.

      Kažkas su solidžia banko sąskaita ir darbo kambariu dideliame name, kur galėjo mėgautis visais įmanomais patogumais.

      Daugiau niekada nemiegos tuščiu pilvu, nejus kaulus stingdančios nežinomybės baimės. Pradėjęs vargingiausiuose Dublino rajonuose, savo kailiu pajuto ir viena, ir kita.

      Dabar retai tai prisimindavo. Nėra prasmės. Viską paliko praeityje ir gyveno toliau.

      Šiandien, kai jis toliau pildo savo banko sąskaitą ir turi