Paslapties sujungti. Diane Gaston

per didelė jos veidui, nors dėl to mergina atrodė tik dar įdomesnė, daugiau nei paprasčiausiai graži. Ji nebuvo nei įžūli, nei koketiška, bet pavadinti nedrąsia irgi negalėjai.

      Nebijanti. Štai kokia.

      Ji neatsiprašinėjo už tai, kad yra viena skandalingųjų Samerfildų, ir per daug neatgailavo, kad vaikšto ne savo žemėse. Rosui patiko, kad ji neapsimetinėja pati ir priima jį tokį, koks yra.

      Turbūt todėl, kad nežino, kas jis toks. Sužinoję žmonės imdavo elgtis kitaip. Sutikti jauną moterį, kuri mintinai nedeklamuoja Debreto etiketo, – kaip šviežio oro gurkšnis.

      – Į kurią pusę? – paklausė jis.

      Džena parodė ranka, ir jie pajudėjo.

      – Kiek laiko svečiuojatės pas lordą Penfordą? – paklausė ji.

      – Dvi dienas, ruošiuosi pasilikti iki Trijų karalių. – Tai nelabai patiko jo tėvui.

      – Ar per Kalėdas lordas Penfordas turės svečių? – paklausė Džena nepritariamu tonu.

      Jis nusijuokė.

      – Tik vieną.

      – Jus?

      – Taip, – atsakė jis.

      Mergina ilgokai tylėjo ir sustingusi sėdėjo balne.

      – Kaip… kaip jums namas? – galiausiai paklausė ji.

      Rosas nelabai suprato, ką ji turėjo galvoje.

      – Patogus, – patylėjęs atsakė.

      Džena atsisuko ir pažvelgė jam į akis.

      – Turėjau galvoje, ar lordas Penfordas daug ką pakeitė?

      Ak, juk tai buvo jos namai. Natūralu, kad smalsauja.

      – Negaliu pasakyti, bet žinau, kad ruošiasi kai ką remontuoti.

      Ji vėl nusisuko.

      – Dievaži, remontuoti ten tikrai yra ką.

      – Ar nesilankėte ten nuo tada, kai išsikraustėte? – paklausė Rosas.

      Panelė Samerfild vėl atsisuko ir papurtė galvą.

      Pilki debesys juos sparčiai vijosi, tad vyras paskubino žirgą.

      – Manau, snigs.

      Ir, tarsi jis būtų pranašas, ėmė leistis snaigės. Iš pradžių pamažu, po to greičiau ir gausiau, kol galėjai įžiūrėti vos dvi pėdas į priekį.

      – Sukite čia, galėsime trumpam prisiglausti.

      Jis pasuko į krūmais apaugusį taką ir prijojo klasikinio stiliaus pavėsinę. Pusę jos dengė vijokliai, grindys buvo nuklotos lapais ir šakelėmis.

      – Matau, lordas Penfordas sodais nesirūpina, – tarė panelė Samerfild.

      – Gal jis apie jį net nežino, – atsakė Rosas lipdamas nuo žirgo. – Šis gerai paslėptas.

      – Paslėptas tik dabar, anksčiau buvo kitaip.

      Jis padėjo jai nulipti ir nuvedė žirgą į pavėsinę. Vietos čia pakako visiems. Panelė Samerfild atsisėdo ant suoliuko pavėsinės viduryje ir susisupo į apsiaustą.

      Rosas prisėdo šalia.

      – Jums šalta?

      Jos skruostai buvo nuostabiai rausvi, o blakstienos blizgėjo nuo ištirpusių snaigių.

      – Nelabai.

      Jam patiko, kad ji nesiskundžia. Rosas apsižvalgė.

      – Ši pavėsinė matė geresnių dienų?

      Mergina nostalgiškai linktelėjo.

      – Kažkada čia buvo mūsų mėgstamiausia žaidimų vieta.

      – Jūs turite dvi seseris, ar ne?

      Ji siūbavo kojomis pirmyn ir atgal po suoliuku. Turbūt taip pat darydavo vaikystėje.

      – Ir įbrolį, – ji šnairai dirstelėjo jo pusėn. – Pavainikį brolį.

      Ar garsiai kalbėdama apie tai, ką kiti mieliau slėptų, ji juto malonumą?

      – Kiek suprantu, jis augo kartu su jumis? – Sklido kalbos, kad seras Holis mėgdavo prieš žmoną pasipuikuoti savo meilės kūdikiu.

      – Taip. Mes puikiai sutarėme.

      Atrodė, kad ji laukia nepatogių klausimų ir atsakinėja į juos kuo nerūpestingiau.

      – O kur jūsų brolis dabar? – paklausė jis.

      – Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, kad jis augina avis Ežerų krašte? – tarė ji su pajuoka.

      – Kodėl neturėčiau patikėti? – Beveik visus jo pažįstamus iš esmės buvo galima vadinti ūkininkais.

      – Na, jei būtumėte jį pažinojęs, nustebtumėte, kad dabar jis dirba ūkyje. Jis buvo dvidešimt aštuntojo būrio karininkas. Sužeistas Vaterlo, – tarė ji, bet staiga numojo ranka. – Ak, skamba pernelyg didingai. Jis buvo tik leitenantas, ir jį sužeidė.

      – Bet, kiek suprantu, pasveiko? – Antraip turbūt neaugintų avių.

      – Taip.

      – O kita jūsų sesuo? – Jei jau ji noriai pasakoja, mielai pasiklausys visos šeimos istorijos.

      – Tesa? – sukikeno Džena, bet greitai susitvardė.

      – Kas tokio juokingo?

      – Tesa ištekėjusi, – tarė ji stengdamasi neprunkšti. – Bet palaukit, kol papasakosiu, kaip ištekėjo! Juodu su Marku Glenviliu užklupo audra. Baisi liūtis. Ir lordas Tinmoras privertė juos susituokti.

      Kaip baisu. Santuoka per prievartą visai nejuokinga.

      – Kažkodėl nesuprantu, kas čia taip juokinga.

      Panelė Samerfild užvertė akis.

      – Mus dabar užklupo pūga. Gal būsite priverstas vesti mane. – Ji pagrūmojo pirštu. – Tad verčiau tikėkitės, kad niekas mūsų neužtiks. – Tada jos veidas nušvito tarsi kažką sugalvojus. – Nebent jūs jau vedęs. Tuomet tiesiog kiltų skandalas, – ištarė tokiu balsu, tarsi skandalas būtų anekdoto dalis.

      – Aš nevedęs.

      Ji nusišypsojo.

      – Tuomet tikėkimės, kad pro šalį neprajos lordas Tinmoras ar jo pakalikai.

      Jų niekas neras. Nebent kas nors žinotų šią vietą ir būtų toks kvailas, kad išjotų per pūgą. Net jei juos užtiktų, Rosas dėl lordo Tinmoro nesijaudino. Jis Rosui neprilygtų nei galia, nei įtaka.

      Panelė Samerfild įkvėpė, atsiduso ir pagaliau įveikė kikenimo priepuolį.

      – Aš pažįstu Glenvilį, – pastebėjo jis. – Geras žmogus.

      – Tikrai taip, – pritarė ji.

      Bet pasakoti, kodėl pažinojo Glenvilį, Rosas nenorėjo.

      Per karą jis kelis kartus plukdė Glenvilį per kanalą šeimos jachta, kai šis slapčia darbavosi Karūnos labui. Kanalo vandenys buvo vienintelis pavojus, kurį per karą matė Rosas. Jis plaukdavo, kada tik prireikdavo, bet, jo akimis, palyginti su draugo Delo pasiekimais ir kitų kančiomis, tai buvo mažmožis. Jis matė, ką karas kainavo kitiems kariams. Kojas. Rankas. Akis. Sveiką protą. Kodėl tokią kainą teko sumokėti jiems, o ne jam?

      Rosas nuginė skaudžias mintis šalin.

      – Negirdėjau, kad Glenvilis vedė per prievartą.

      – Tikrai? – nustebusi atsisuko Džena. – Dievulėliau, maniau, kad visi žino. Galiu pasakyti,