Meilės supančioti. Diane Gaston

šviesa ne ką teapšvietė trobelės vidų, tačiau Markas išsyk pastebėjo židinį ir gultą su sulankstytais apklotais. To pakaks.

      Jis nuskubėjo atgal į arklides.

      Jam grįžus, Apolonas sužvingo.

      – Turėsi palaukti dar truputį, senuk.

      Jis vėl paėmė moterį ant rankų; su šlapiais drabužiais ji buvo dar sunkesnė. Kai jis užsimetė ją ant peties, ji sudejavo, ir per lietų vyras skubiai nunešė ją į trobelę.

      Pirmiausia reikėjo nuvilkti jos šlapius drabužius. Markas paguldė moterį ant grindų, nesibaimino, kad nuo šlapių apdarų liks bala. Nusimetęs milinę, kiek galėdamas greičiau nupjovė suknelės varsčius ir korsetą ir išrengė merginą iki nuogumo.

      Mergina bandė prisidengti, bet ne iš kuklumo.

      – Šalta, – suunkštė ji.

      O ji buvo tikra gražuolė. Pilna aukšta krūtinė, lieknas liemuo ir ilgos dailios kojos. Išvydęs tai, Markas gurktelėjo, bet leido sau žvilgtelėti tik kartą, tuoj čiupo antklodę ir apsiautė ja merginą. Nunešęs ją ant gulto, susupo į antrą antklodę.

      Jo akys spėjo priprasti prie tamsos. Šalia židinio vyras pamatė krūvelę malkų ir pakurų, kibirą anglių. Ant židinio gulėjo degtuvai ir titnagas. Jis puolė kurti ugnį. Kai malkos smagiai suliepsnojo, vėl apsisiautė miline ir išlėkė atgal į lietų pasirūpinti

      Apolonu.

      Arklidėse buvo sočiai sausų skudurų ir šepečių. Kaip galėdamas jis nušluostė vargšą gyvulį, užklojo antklode. Ten buvo šieno, kurį Apolonas ėmė noriai pešti, ir siurblys, kuriuo Markas pritraukė vandens žirgo troškuliui numalšinti.

      – Štai, senuk, – paglostė jis Apolono sprandą. – Daugiau niekuo negaliu tau padėti. Lietus turėtų greitai liautis, ir, kol nestojo naktis, leisimės į kelią. Kol kas pasistiprink ir pailsėk, ateisiu pažiūrėti tavęs vėliau.

      Per nesiliaujantį lietų Markas nubėgo trobelėn. Apžiūrėjo savo globotinę. Jos skruostai, ačiū Dievui, atgavo spalvą, oda palietus atrodė šiltesnė. Veidas atsipalaidavo, mergina miegojo.

      Iš palengvėjimo jis išpūtė orą ir pirmą kartą pajuto pats esąs sušlapęs, sušalęs ir nuvargęs. Išsirengęs iki baltinių ir kelnių, vyras pastatė kėdę kiek galėdamas arčiau ugnies. Reikėtų pakabinti jų šlapius drabužius, kad džiūtų, bet židinio šiluma pernelyg masino. Jis mieliau žiūrėjo į merginą.

      Daili, bet kas ji tokia? Veidas ryžtingas, su putliomis lūpomis ir elegantiška nosimi. Patraukliai išlenkti antakiai, vešlios blakstienos. Iš drabužių negalėjo spręsti, kokia jos padėtis visuomenėje. Kokia moteris vaikščiotų per lietų? Ji paminėjo Tinmorų dvarą. Gal ji ten tarnauja?

      Jeigu jis pamatytų jos rankas, sužinotų daugiau. Ar jos šiurkščios nuo darbo? Rankos buvo pakištos po antklode. Plaukai susukti į paprastą kuodą, kaip bet kurios kitos moters, kuriai reikėtų nueiti į kaimą. Taip jie niekada neišdžius.

      Ištiesęs ranką, Markas ištraukė iš tamsių plaukų smeigtukus ir išvyniojo kuodą. Kaip mokėdamas paskleidė ant pagalvės ir atsilošė.

      Gerasis Viešpatie, dabar ji atrodė kaip deivė! Galbūt Afroditė. Meilės, grožio, malonumo deivė.

      Ar pabudusi ji užsinorės malonumų? Kraujas smarkiau pasruvo gyslomis.

      Toji mintis sušildė jį stipriau negu židinys.

***

      Tesa pabudo nuo griaustinio trenksmo ir nepaliaujamo lietaus šniokštimo. Atsiminė, kaip ėjo. Kaip lietus merkė jos drabužius.

      Drabužius!

      Mergina pašoko guolyje. Ją dengė tik apklotas.

      – Prabudote, – pasigirdo vyriškas balsas.

      Jis sėdėjo ant kėdės netoliese. Taip, tas vyras su žirgu. Vadinasi, jai nepasivaideno.

      – Kur aš? – perdžiūvusia gerkle sugergždė ji. – Kur mano drabužiai?

      – Ištempiau virvę ir pakabinau juos džiūti, – mostelėjo jis, rodydamas jai už nugaros.

      Pasisukusi Tesa pamatė savo apsiaustą, suknelę, korsetą ir baltinius, kabančius ant virvės. Greta jos drabužių kabojo vyriška milinė, švarkas ir liemenė.

      – Mes trobelėje kažkur netoli Linkolnšyro, bet, velniai rautų, nežinau kur, – toliau kalbėjo vyras. – Smarkiai sušalote. Privalėjau jus sušildyti, antraip… – jis baigė sakinį pečių truktelėjimu.

      – Atsivežėte mane čia? – Ir nurengė? Nuo tokios minties jai užsiliepsnojo skruostai.

      – Vis šiokia tokia priedanga. Čia buvo sausa, radau malkų ir anglių.

      Tesa sumirksėjo ir išpūtusi akis apsidairė. Jie buvo nedidukėje trobelėje, viename kampe kažkas panašaus į indaują. Stovėjo stalas ir kėdės, toji kėdė, ant kurios sėdėjo vyras, guolis pritrauktas arčiau ugnies.

      O jai šilta, susivokė Tesa.

      Vyras sukrutėjo, židinio šviesa nušvietė jo veidą. Plaukai juodi it varno sparnas, antakiai vešlūs, jau žymėjo ir barzdos šešėlis. Akys – veriamai žydros. Ji niekada nebuvo mačiusi tokio kaip jis vyro, negana to, vilkinčio tik marškiniais ir kelnėmis. Net jo kojos buvo basos.

      Tesai užgniaužė kvapą.

      – Kas jūs? – Antklodė slystelėjo jai nuo pečių, ir ji geriau ją užsitraukė.

      Vyras atsistojo. Buvo aukštesnis negu jos įbrolis – o Edmundas siekė šešias pėdas.

      – Aš Markas Glenvilis. – Vyras linktelėjo. – Jūsų paslaugoms. O jūs?.. – kilstelėjęs antakius paklausė jis.

      Tesa nurijo seiles.

      – Aš Tesa Samerfild. – Ji suraukė kaktą pagalvojusi, kad reikėjo prisistatyti tiesiog kaip panelė Samerfild. Lorena dabar ledi Tinmor, tad ji tapo vyriausia iš netekėjusių seserų.

      Tesa apsičiupinėjo plaukus. Palaidi! Kas nutiko jos kuodui?

      – Aš ištraukiau segtukus. – Vyras – Glenvilis – vėl atsisėdo. – Aš jus ir nurengiau, panele Samerfild, nes buvote visa sušalusi. Duodu jums džentelmeno žodį, jeigu reikia. Žmogus nuo šalčio gali ir numirti.

      Jis iš tiesų buvo džentelmenas: tai rodė jo kalbėsena ir laikysena.

      – Nieko neprisimenu, – papurtė galvą ji.

      – Šalčio padariniai. Požymis, kad buvo būtina kuo greičiau jus sušildyti. – Jo gilus ir lygus balsas skambėjo raminamai.

      Nepažįstamoje vietoje su nepažįstamu vyru, nuoga – ji turėtų būti labiau išsigandusi. Tačiau Tesai gerokai baisiau buvo valandų valandas klaidžioti šaltame lietuje.

      – Turiu jums padėkoti, pone, – sumurmėjo ji. – Regis, esu skolinga jums išgelbėtą gyvybę.

      Tarytum gindamasis jos žodžių, vyras nusuko akis.

      – Atsitiktinumas. Mums pasisekė, kad užėjau šią trobelę. Žemių prižiūrėtojo namukas, spėju, naudojamas tik tada, kai jam tenka darbuotis šiame krašte.

      Mergina darkart apsižvalgė po kambarį.

      Vyras vėl atsistojo.

      – Ar jūs alkana? Pripyliau virdulį, galiu užkaisti arbatos.

      Ji linktelėjo.

      – Arbatos mielai išgerčiau.

      Jis pakabino virdulį virš ugnies ir pasiekė netoli kėdės pastatyto balnakrepšio.

      – Jūsų žirgas! – ji prisiminė