Įstrigę. Jules Bennett

santykiams. Nekeista, kad buvo tokia irzli.

      – Pūga prasideda. – Vyras linktelėjo stiklinių durų link. – Ar toli gyvenate?

      – Apie dvidešimt minučių kelio.

      – Jei turite grįžti…

      – Ne. – Zara iškėlė ranką ir papurtė galvą. – Visą gyvenimą praleidau Bostone, tad sniegas manęs negąsdina. Be to, niekuomet neišeinu iš renginių anksti.

      Breidenas kurį laiką įdėmiai į ją stebeilijo ir galiausiai linktelėjo.

      – Džiugu girdėti, tačiau nenoriu jūsų paleisti vairuoti tokiais keliais. Mano vairuotojas jus nuveš.

      – Ne, nereikia.

      Breidenas palinko arčiau ir Zara juto jo kvėpavimą sau ant skruosto.

      – Nešvaistykime laiko ginčams, kai turėtume šokti.

      Apsivijęs liemenį, Breidenas prisitraukė ją arčiau. Vis dėlto pertraukėlė dar nesibaigė. Na, ir gerai, nes ji dar nenorėjo paleisti tvirto kūno.

      Moters kūnas atrodė puikiai, bet jį liesti buvo visai kas kita. Breidenas žinojo, kad Zara seksuali, tačiau tikrai nesitikėjo šitokio kibirkščiuojančio potraukio. Vis dėlto jis turėjo susikaupti ir neleisti velniškiems apvalumams nukreipti jo nuo plano.

      Zara su elegantiška juoda suknele gilia iškirpte ir dailia krūtine traukė akį ir blaškė dėmesį nuo tikrojo šio vakarėlio tikslo.

      Būtent todėl jis neatsitiktinai sutrukdė vienam didžiausių savo priešų lįsti prie moters, į kurią žvilgčiojo visą vakarą. Breideną kamavo pavydas. Beprotiškas, nes Zara tik paprasčiausia renginių koordinatorė… šį darbą gavusi tyčia. Pasamdė ją, kad užmegztų ryšį ir šitaip prieitų prie asmeninio jos gyvenimo ir namų, kuriuose galėjo slypėti Ošėjų šeimos paveldas.

      Niekas nesutrukdys įvykdyti tėvui mirties patale duoto pažado.

      Breidenas buvo pratęs vilioti, kad gautų, ko užsigeidęs. Intymūs pokalbiai lovoje atrišdavo liežuvį ir, jei Zara išklos viską, ką Breidenas nori išgirsti, nereikės laužyti įstatymų… bent akivaizdžiai. Būtų kvaila atsisakyti tokios progos, ypač patyrus, kaip puikiai jųdviejų kūnai tiko vienas prie kito, ir pastebėjus, kaip, jam vos prisilietus prie nuogos jos odos, moteris sulaikė kvapą. Tik, tiesą pasakius, tas nekaltas prisilietimas paveikė ir jį patį ir jam derėjo suvaldyti tą nenumaldomą aistrą.

      Breidenas privalėjo nepamiršti, kad yra šeimos galva ir turi atlikti pareigą – flirtas ir vilionės turėjo būti saikingi.

      Šįvakar Ošėjų aukcionas šventė ne tik aštuoniasdešimtąjį sėkmingos veiklos jubiliejų, bet ir dviejų naujų vietų Atlantoje ir Majamyje atidarymą. Už Majamį buvo atsakingas brolis Makas, išsikraustęs ten plėtoti verslo.

      Šiaip ar taip, Bostone visuomet liks pagrindinis aukcionų štabas, jį po tėvo mirties perėmė Breidenas ir dabar žadėjo keletą svarbių pokyčių – laikas šeimai verstis teisėta veikla. Jis matė, kaip nešvarūs reikalai ir su tuo susijęs nerimas nuvarė Patriką Ošėją į kapus, ir pats netroško panašaus galo.

      Breidenas turėjo sugalvojęs penkerių metų planą ir tikėjosi, jog galiausiai Ošėjų veikla taps visiškai teisėta – daugiau jokio kraujo praliejimo. Tai pirma ir svarbiausia taisyklė. Tik šįvakar, pamatęs Šeiną kabinėjantis prie Zaros, buvo pasiruošęs padaryti išimtį.

      Mirtis jam nebuvo svetima: Breidenas daugybę kartų girdėjo tėvą duodant nurodymus ką nors nužudyti dėl jam svarbių priežasčių ir, nors niekuomet tam nepritarė, žinojo Patriką buvus sėkmingą ir visų gerbiamą verslininką.

      Šokoladinės Zaros akys apsidairė po salę ir grįžo prie jo.

      – Ateina jūsų brolis.

      Breidenas neatsisuko ir nepaleido Zaros. Muzika grojo, svečiai šoko, tačiau Breidenas nekreipė į aplinkinius dėmesio.

      – Turime pasikalbėti, – tarė Makas.

      Pora sustojo, Breidenas nepaleisdamas moters metė žvilgsnį per petį.

      – Po penkių minučių susitiksime kabinete.

      – Dabar.

      Breidenas vos nenusikeikė.

      – Po penkių minučių, – pasakė ir, atgręžęs broliui nugarą, sutelkė dėmesį į Zarą.

      Jiedu šoko toliau. Breidenas juto Maką stovint jiems už nugaros, tad palydėjo partnerę į aikštelės kraštą. Dabar Zara buvo jo ir Breidenas nenorėjo sutrumpinti jųdviejų laiko kartu.

      – Eikite pas brolį. – Nusišypsojo Zara, parodydama duobutę ant skruosto. Toji nekalta duobutė nė kiek nederėjo prie seksualios suknelės. – Juk aš ir pati turėčiau dirbti.

      Išties jis mokėjo jai už darbą, tačiau negalėjo paneigti, jog jam taip pat patiko laikyti ją glėbyje, ir Breidenas žadėjo tai pakartoti. Pažinęs Zarą artimiau, priartės prie to, ko taip reikėjo.

      Dar kartą pirštų galais perbraukęs jos nugaros odą, žengė atgal ir palenkė galvą.

      – Pasimatysime, kai šnektelėsiu su Maku. Jei Šeinas kels rūpesčių, nedvejodama kreipkitės į mane.

      Zara linktelėjo ir, suėmusi rankas, nervingai apsidairė po patalpą, tarsi ieškodama to vyro.

      – Neprapulsiu. Pasikalbėkite su broliu. Ir ačiū už šokį. Dabar grįžtu prie darbo.

      Breidenas priėjo arčiau, paėmė jos ranką ir švelniai pabučiavo į smulkius krumplius.

      – Tai aš turėčiau dėkoti.

      Lūpoms palietus ranką, moteris prasižiojo ir tyliai suaimanavo. Ją suvilioti bus vienas juokas. – Jis ilgai laukė tinkamos akimirkos pradėti gundymų žaidimą.

      Pirmiausia turėjo išsiaiškinti, dėl ko taip nerimauja jaunėlis brolis. Breidenas atsiprašė Zaros ir patraukė jo ieškoti.

      Nors prognozavo prastą orą, į vakarėlį susirinko visa Ošėjų šeima: pusbroliai iš Bostono ir Rytų pakrantės, jo brolis, sesuo ir Raikeris.

      Kokia šventė be airiško klano? Makas dabar gyveno ir tvarkė reikalus pietuose, kur, vejamas atšiaurių Bostono žiemų, išskubėjo paskui geriausią savo draugę Dženą.

      Breidenas įžengė į kabinetą ir uždarė duris. Makas stovėjo atsirėmęs į raudonmedžio rašomąjį stalą ir rankoje sukiojo stiklą burbono. Vyras iškart suprato, kas brolio taurėje, nes Ošėjai mėgo paprastus dalykus: galią, gerą burboną ir moteris. Nebūtinai tokia tvarka.

      – Nusiramink, – paliepė Makas. – Žudikiškas žvilgsnis gąsdina svečius.

      – Aš ramus. – Breidenas pabandė įtikinamai nusišypsoti. – Matai?

      Brolis papurtė galvą.

      – Klausyk, žinau, kad nekenti Šeino Čepmeno, visi jo nekenčiame. Jis – meluojantis niekšelis. Vis dėlto kad ir kokie jo asmeniniai…

      – Jis lenda prie Zaros.

      Breidenas sustojo priešais brolį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Šeinas Čepmenas – tikra rakštis Ošėjų pasturgalyje. Prieš kelerius metus šis vyras kreipėsi į aukcioną, norėdamas neteisėtai įsigyti vertingą daiktą, ir Breidenas išeikvojo nemažai pinigų ir laiko, stengdamasis jį gauti, tačiau viskas veltui.

      Šeinas, supratęs tai kaip nepagarbą, griebėsi šantažo, bet su jo juokingais grasinimais lengvai susidorojo priemonėmis, apie kurias niekas garsiai nekalbėjo. Čepmenui pasisekė, kad jis vis dar kvėpavo, nes tai nutiko, kai vadovavo Patrikas Ošėja.

      Šeinas šiame vakarėlyje dalyvavo dėl vienos priežasties, kurią geriausiai apibūdino