Idenai. Slapta santuoka. Andrea Laurence

šias mintis lauk.

      – Ačiū, – galiausiai nusileido ji. Neketino ginčytis ir išvaryti jį į svečių namelį. Neturėjo tam jėgų ir, tiesą pasakius, apsidžiaugė, kad nereikės nakvoti vienai dideliame sename name. Nepaisant to, kas nutiko tarp jų prieš daugelį metų, Džulė neabejojo, kad Hitas gerbs ją.

      – Keista būti namie be mamos ir tėčio, – Hitas žvalgėsi po didelę ir tuščią virtuvę. – Mama turėtų suktis prie kriauklės, o tėtis maltis prie ūkio įrangos lauke.

      Jis buvo teisus, bet Džulė nenorėjo apie tai galvoti. Tokios mintys priverstų ją pripažinti tėvų mirtingumą. Net jei tėtis ir sugrįš namo šį kartą, kada nors to nebenutiks. Kol kas ji apsimes, kad jie nemirtingi, kaip elgdavosi vaikystėje.

      – Gal arbatos? – paklausė ji, nekreipdama dėmesio į jo žodžius.

      – Ne, ačiū.

      Ji pasigailėjo, kad Hitas atsisakė. Jei būtų sutikęs, bent porai minučių turėtų ką veikti. Vietoj to turėjo sėdėti ir laukti klausimų, kuriuos žinojo jį užduosiant. Jie nėra buvę vieni ir neturėjo progos pasišnekėti nuo tada, kai ji prieš vienuolika metų išvažiavo studijuoti į universitetą. Tai įvyko jos pačios iniciatyva. Buvo užplūdę daugybė minčių ir jausmų, kurių nenorėjo pripažinti. Vos pažvelgus Hitui į akis viskas sugrįžo. Deginanti trauka, nerimas, jaudinantis baimės jausmas.

      – Taigi, kas nutiko su Deniu? Naujiena gana netikėta.

      Džuliana atsikvėpė.

      – Tiesiog nusprendėme, kad mūsų norai skirtingi. Aš troškau susikaupti į darbą ir į karjerą. Išnaudoti visas įmanomas progas, kol galiu. O Denis svajojo apie rimtesnius mūsų santykius.

      Susidomėjimo kibirkštėlės blykstelėjo šviesiose Hito akyse, suspaustose lūpose matėsi gniaužiama šypsena.

      – Jis pasipiršo?

      – Taip, – atsakė Džuliana, stengdamasi nesileisti į tos nejaukios akimirkos prisiminimus. Ji daug kartų buvo minėjusi, kad jos nedomina vedybos, ypač vaikai. Bet Denis vis tiek spaudė. Jos abejones jis suprato kaip mėginimus vaidinti sunkiai pasiekiamą ar atvirkštinės psichologijos atvejį, bet Džulė nesuprato, kodėl. Tikrai nedavė jam jokių užuominų.

      – Atsisakiau taip mandagiai, kaip tik sugebėjau, bet jis reagavo labai skausmingai. Tada nusprendėme, kad jei nejudame pirmyn, nebėra prasmės tęsti santykių. Ir jis išsikraustė.

      Denis buvo šaunus vaikinas. Linksmas, išradingas ir patrauklus. Iš pradžių neatrodė, kad jam rūpėtų rimti santykiai. Džulei tai buvo idealu, nes ji irgi neieškojo nieko rimto. Jie net nebūtų kartu apsigyvenę, jei jam staiga nebūtų prireikę naujos gyvenamosios vietos. Denis turbūt tai suprato kaip žingsnį rimtų santykių link, nors iš tiesų tai tebuvo praktiškas ir ekonomiškai naudingas sprendimas. Tuo metu paprasčiau buvo apsigyventi kartu, o ne sukelti sumaištį viską nutraukus.

      – Nenorėjai už jo tekėti? – paklausė Hitas.

      Džuliana vėl pažvelgė į jį ir karštligiškai papurtė galvą. Klausimas buvo absurdiškas. Jis puikiai žinojo, kodėl ji atstūmė Denį.

      – Ne, nenorėjau. Net jei būčiau norėjusi, ką būčiau jam pasakiusi, Hitai?

      Įsivyravo ilga ir nejauki tyla, kol galiausiai Hitas prabilo.

      – Džule?

      – Klausyk, žinau, kad pati pradėjau, bet tikrai nenoriu šįvakar apie tai šnekėti, – Džuliana pabaigė arbatą ir atsistojo. – Po tėčio ligos ir apklausų dėl Tomio nebeiškęsiu daugiau jokių dramų.

      – Puiku, – tarė jis ir, atsirėmęs medinėje kėdėje, stebėjo, kaip Džulė nueina į virtuvę. – Bet, jei būsime kelis mėnesius kartu, turi susitaikyti, kad kalbėsimės apie tai. Per ilgai tylėjome.

      Nusprendusi pasilikti ūkyje, Džulė žinojo, kad taip nutiks. Kad ir kaip bijojo, žinojo, kad ūkyje reikalinga pagalba. Iš tiesų net neturėjo kur grįžti – buvo pardavusi namą ir kitą savaitę oficialiai taps bename. Atėjo laikas sugrįžti į namus ir stoti į akistatą su praeitimi.

      Džuliana pažvelgė į linksmą, žavingą vyrą, pavergusį jos širdį, kai buvo labai jauna ir naivi, ir nežinojo, kaip dabar elgtis. Net nuo gundančiai putlių jo lūpų vaizdo jos venose užvirė kraujas ir pilve sukirbėjo ilgesingas troškimas. Ji prisiminė jaudulį, kai Hitas pirmą kartą ją pabučiavo Paryžiuje. Paskui Barselonoje, jiems grožintis Šventosios šeimos bazilika.

      Jų tėvai išsiuntė du jauniausius savo vaikus į jaudinančią kelionę po Europą mokyklos baigimo proga. Jie net nenutuokė, kokius jausmus laisvė ir romantika sukels jų dukteriai ir įsūniui. Hitas nebuvo tikras Džulianos brolis. Jie susipažino dar prieš jo tėvų žūtį ir niekada nesijautė tarsi brolis ir sesuo. Buvo geriausi draugai. Jei Džuliana norėjo, kad jis vėl taptų kažkuo daugiau, privalėjo išnarplioti praeitį.

      – Sutarėme, – galiausiai tarė ji. – Kai tik tėčio būklė pagerės ir turėsime laiko, sutinku pasišnekėti.

      Hitas prisimerkęs pažvelgė į ją ir ji perprato jo mintis. Jis netikėjo. Džulė daugybę metų maitino jį pažadais, nuolat išsisukdavo. Jis turbūt galvojo, kad ji jaučia nesveiką malonumą viską vilkinti, bet tai tikrai nebuvo tiesa. Buvo pasimetusi tarp baimės jo netekti ir nežinojimo, kaip elgtis, jei jie bus kartu.

      Prieš amžinybę, kai jiems buvo aštuoniolika, jie geidė vienas kito. Bent jau Džulei atrodė, kad geidžia jo. Buvo jauna ir naivi. Nepaisant jausmingai užsiliepsnodavusių skruostų, kai jis ją liesdavo, ji suprato, kad nesugeba visiškai jam atsiduoti.

      – Buvo lengva į viską nekreipti dėmesio, kol abu mokėmės ir kūrėme karjeras, – tarė Hitas. – Bet atėjo laikas išsiaiškinti. Išsiskyrimas su Deniu – tik dar vienas ženklas, kurio nebegalime nepaisyti. Patinka tau ar ne, anksčiau ar vėliau turėsime pripažinti, kad esame susituokę.

      ANTRAS SKYRIUS

      Hitas atvertė savo kortas. Kad viską užbaigtų. Kelias minutes palaukęs jos atsakymo, galiausiai pasidavė.

      – Labanakt, Džule, – tarė ir atsistūmė nuo stalo.

      Galėjo suprasti, kad po Keno priepuolio ji nenori apie tai šnekėti, bet nesiruošė laukti amžinai. Ir taip jau iššvaistė per daug laiko. Jis pakėlė nuo grindų savo krepšį ir, perėjęs koridorių, laiptais užkopė į svečių kambarį, kuris buvo įrengtas priešais Džulianos kambarį šalia vonios, kuria jie abu turės dalytis. Hitas galėjo ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų yra miegojęs didžiajame name. Jo čia netraukė. Didysis namas buvo gražus ir istorinis, išpuoštas prabangiais senoviniais daiktais. Bet kas labai džiaugtųsi, jei galėtų čia apsistoti, bet pats čia jautėsi tarsi bulius porceliano parduotuvėje.

      Berniukams svečių namelis buvo idealus. Jie galėjo šėlti ir išdykauti, nes baldai buvo tvirti ir seni, nebuvo dūžtančių senienų ir grindys buvo klotos lentomis, kad ką išpylus nesugadintum kilimo. Namelyje buvo didelis televizorius, vaizdo žaidimų, futbolo stalas ir nesibaigiančios limonado ir įvairiausių užkandžių atsargos, reikalingos augantiems vaikinams. Dabar viskas pasikeitė, bet, būdamas ten su broliais, jis vėl pasijustų kaip praeityje.

      Šiąnakt Hitas padarė išimtį ir nusprendė pasilikti didžiajame name dėl Džulianos, bet ji bus neteisi, jei supras tai kaip silpnybės išraišką. Visa meilė jai išgaravo tada, kai ji užtrenkė savo miegamojo duris jam prieš nosį.

      Daugybę metų Hitas elgėsi pavyzdingai kantriai. Dabar suprato buvęs per geras. Suteikė jai per daug erdvės ir laisvės. Ji nebuvo priversta imtis iniciatyvos. Bet taip daugiau nebebus. Gyvendamas čia, Hitas daugiau neketino taip elgtis. Kad ir kiek pastangų prireiks, jis išvažiuos iš čia laimingas ir išsiskyręs. Šįvakar Hitui nederėjo