Nuožmusis Kalebas Vaildas. Sandra Marton

Visgi, kad pažvelgtų jam į veidą, jai reikėjo užversti galvą.

      Ir koks gi tai veidas.

      Jis gražus, bet ne eilinis gražuoliukas, kaip daugelis šiame mieste. Jis vyriškas.

      Nors tai, žinoma, nesvarbu.

      Tvirtas. Drąsus. Bebaimis.

      Ir jis atėjo jos gelbėti, kai kiti nė nemėgino. Krūvos žmonių matė, kas vyksta – vyras pusiau nutempė, pusiau nunešė ją į sandėliuką.

      Ji kovėsi, spardėsi ir trankė užpuoliką kumščiais, bet stebintys žmonės arba nusprendė, kad tai iškrypusio žaidimo dalis, arba tiesiog nenorėjo kištis.

      Kažkas net atidarė duris, nusijuokė ir pasakė:

      – Oi, nenorėjau sutrukdyti!

      Jei nebūtų pasirodęs šis nepažįstamasis…

      – Seidže?

      Ji sumirksėjo ir pažvelgė į jį.

      – Tavo adresas, – švelniai pakartojo jis.

      Sudvejojusi ji delsė.

      Kalebas uždėjo ranką jai ant delno.

      – Pažadu, – tarė jis, – gali manimi pasitikėti.

      Ir Seidžė, kuri jau turėtų turėti pakankamai gyvenimo patirties, kad būtų išmintinga, droviai nusišypsojo savo riteriui žvilgančiais šarvais ir nusprendė, kad gali.

      Antras skyrius

      Važiuojant pro Mahataną eismas tirštėjo, bet pervažiavus Bruklino tiltą vėl nurimo.

      Dabar limuzinas ramiai važiavo tamsiomis gatvėmis.

      Seidžė tylėjo. Tas trumputis juokas, kurį Kalebui pavyko iš jos išgauti, seniai dingo. Ji sėdėjo susispietusi plačios odinės sėdynės kamputyje nusisukusi į langą. Viskas, ką Kalebas matė, tebuvo jos sprandas ir po švarku įsitempę pečiai.

      Ir jos ilgos, labai ilgos kojos.

      Velnias.

      Nevalia galvoti apie jos kojas. Tik ne dabar.

      Ji patyrė šį tą siaubingo. Galvoti apie ją kaip apie moterį dabar atrodė neteisinga.

      Dabar jai reikia… ko?

      Kalebas pasijuto bejėgis.

      Seidžė nenorėjo skambinti policijai ir jis tai suvokė, bet juk jai tikrai reikia… ko nors.

      Karštos arbatos? Brendžio? Pasikalbėti? Apkabinimo? Leido būti apkabinama vos akimirkai.

      Jis nepažįstamasis. Nepažįstamas vyras. Dabar ji mažiausiai norėtų būti jo glėbyje. Bėda ta, kad jo instinktai skatino prisitraukti ją, paglostyti plaukus, pasidalyti savo stiprybe.

      Ji buvo per tyli. Per drovi. Po vieno nekalto jo juokelio, Seidžė pasakė vairuotojui savo adresą ir daugiau nepratarė nė žodžio.

      Jei tik jis galėtų ją padrąsinti. Prakalbinti. Apie bet ką. Vis kapstėsi mintyse ieškodamas būdo pradėti pokalbį, bet paklausti kaip tau oras atrodė siaubingai nederama.

      Be to, ji nebuvo nusiteikusi plepalams.

      Tiesa ta, kad ir jis ne.

      Kalebo žandikaulis įsitempė. Jis vis dar buvo velniškai piktas.

      Tam mėšlo gabalui, kuris ją užpuolė, pernelyg lengvai leido išsisukti. Vyras, kuris prievartauja moterį, nusipelno būti sumuštas taip, kad vos liktų gyvas.

      Kalebas pratisai atsiduso.

      Bet jei būtų tuo mulkiu išvalęs grindis, tik dar labiau ją nuliūdintų. Geriausia buvo kuo greičiau ją iš ten ištraukti, tad jis taip ir pasielgė.

      Jis vėl pažvelgė į ją. Seidžė sėdėjo pasikišusi po savimi kojas ir drebėjo.

      Kalebas pasilenkė į priekį.

      – Vairuotojau? Išjunkite prašau kondicionierių.

      Seidžė paskubomis atsisuko į jį.

      – Ne, prašau. Tik ne dėl manęs.

      Kalebas prisivertė nusišypsoti.

      – Velniava, – tarė jis, stengdamasis kalbėti paprastai, – darau tai dėl savęs. Sušalau į ragą. Jūs, šiauriečiai, tikriausiai mėgstate žąsies odą.

      Didelės ir kone šviečiančios pritemdytame limuzine Seidžės akys tyrinėjo jo veidą.

      – Tikrai?

      – Ei, – tarė jis antrą kartą per vakarą į pagalbą pasitelkdamas tą kaimietišką akcentą. – Aš juk iš Teksaso.

      Nesuveikė. Ji linktelėjo, tarė ak ir toliau spoksojo pro langą.

      Kalebas palūkėjo kelias minutes. Paskui pamėgino dar sykį.

      – Na, – tarė jis, su tiek apsimestinio džiugesio, kad net pats susiraukė. – Tai mes Brukline, ką?

      Kvailas klausimas nusipelnė kvailo atsakymo. Bet ji buvo pernelyg mandagi, tad tik atsisuko į jį ir tarė:

      – Taip.

      Kalebas išmintingai palinksėjo.

      – Kurioje vietoje gyveni?

      – Ji vadinasi rytinis Niujorkas.

      – Įdomus pavadinimas.

      Šitaip jis laimėjo vos pastebimą jos lūpų truktelėjimą.

      – Įdomus rajonas.

      – Kaip suprasti?

      – Ar anksčiau esi buvęs Brukline?

      – Ar įsiskaito įkurtuvių vakarėlis Park Sloupe prieš kokius septynerius ar aštuonerius metus? – O šitaip jis laimėjo vangią šypseną. Norėjo kumščiu smogti į orą iš džiaugsmo, bet vietoj to tik nusišypsojo ir atsakė: – Turbūt nelabai.

      – Ne, – atsakė ji. – Tikrai ne. Park Sloupas yra prabangi vieta. Ten pilna advokatų, buhalterių ir… ką?

      – Būtent juos tą vakarą ir lankiau, – tarė Kalebas. – Bičiulį advokatą, kurio žmona finansininkė.

      – Tik nesakyk, kad ir tu finansininkas!

      – Tu teisi, aš ne finansininkas, – nusišypsojo jis. – Aš advokatas.

      – Ir tokiu tavęs nebūčiau pavadinusi.

      – Kodėl ne?

      Tikrai, kodėl ne?

      Na, nes advokatai ir finansininkai turi pasižymėti šalta logika, ar ne?

      Bet šis vyras veikė vedamas grynų instinktų. Jis apgynė ją, išgelbėjo. Seidžė neapkentė nė minties apie smurtą, bet tai, kaip jis susitvarkė su užpuoliku, sužavėjo ją.

      Kalebas elgėsi taip vyriškai, bet kartu ir švelniai. Seksualiausia įmanoma kombinacija. Tiesa, ji nelabai ką nusimano apie vyrus, na, išskyrus Deividą, kurį dievino, bet buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad jis pasirūpintų ja kaip Kalebas.

      Seidžė buvo tikra, kad jis buvo tas pats vyrukas, kuris kibo prie jos balkone, bet, kita vertus, jis buvo vienintelis vyras, kuris praleido pro akis siaubingą jos aprangą ir atbėgo gelbėti.

      Dabar Kalebas mėgino priversti ją atsipalaiduoti. Štai kam visi šie plepalai. Ji buvo dėkinga už pastangas, bet tenorėjo susiriesti į kamuoliuką ir apsimesti, kad jos čia nėra, kaip darydavo būdama maža.

      Bet Kalebas neleis jai taip pasielgti.

      Ir greičiausiai bus teisus.

      Apsimetinėti, kad nieko nenutiko, net vaikystėje nepavykdavo. Nesuveikė ir dabar.

      – Vis dar laukiu… – tarė Kalebas.

      Seidžė