Nuožmusis Kalebas Vaildas. Sandra Marton

      Pirmas skyrius

      Kalebas Vaildas iš visų jėgų stengėsi apsimesti, kad jam smagu.

      Be abejonės, jam ir turėtų būti smagu.

      Jis Niujorke, viename mėgstamiausių savo miestų, vakarėlyje Soho rajono klube, kuris toks madingas, kad įėjimas į jį net nepažymėtas.

      Ne toks jau ir madingas, – pasakytų jis.

      Pasipūtėliškas jam atrodė arčiau tiesos, bet kas jis toks, kad spręstų?

      Kalebas užspaudė žiovulį.

      Jo smegenys atostogavo.

      Ne dėl to triukšmo, nors milžiniškoje erdvėje jis buvo kažkur stratosferos aukštyje, bet kaip kitaip, jei diskotekos vedėjas toks populiarus, kad per pertraukėles dalijo autografus.

      Ir ne dėl alkoholinių gėrimų – Kalebas beveik visą vakarą šildė tą patį stiklą skočo.

      Ir tikrai ne todėl, kad vakarėlis nuobodus.

      Klientas, su kuriuo atskrido pasimatyti, jį surengė savo keturiasdešimtajam gimtadieniui paminėti. Klubas buvo pilnas įtakingų žmonių. Rizikos fondų valdytojai. Tarptautinių bankų savininkai. Žiniasklaidos magnatai. Holivudo žvaigždės. Europos aukštuomenė. Ne pati aukščiausia, bet vis vien aukštuomenė.

      Ir, žinoma, pribloškiamos moterys.

      Bėda ta, kad Kalebas pernelyg pavargęs, kad tuo džiaugtųsi.

      Skubėti pradėjo dar prieš aušrą. Septintą susitikimas su klientu jo biure Dalase. Dešimtą susitikimas su broliais Vaildų rančoje. Skrydis į Niujorką asmeniniu jo šeimos lėktuvu. Vėlyvi pietūs su klientu, jubiliatu. Vakarienė su senu draugu iš juodų dienų, kai dirbo agentūroje.

      Kalebas vėl užspaudė žiovulį.

      Pavargęs buvo toli gražu per švelnu. Jis vos pastovėjo ant kojų ir vien tik mandagumas atvedė jį čia.

      Na, mandagumas ir smalsumas.

      Ne taip seniai ir pats šventė savo gimtadienį. Lauke kepti kepsniai rančoje su broliais ir nauja brolio žmona, seserų skambučiai, vienas ir generolo – jis dviem dienom pavėlavo, bet kai turi valdyti visą pasaulį, nuolat esi užsiėmęs.

      Viskas buvo smagu ir paprasta. Nieko panašaus į šitai.

      – Šis vyrukas kiek per senas madingiems klubams, – pasakė Kalebas šįryt broliams.

      – Na, – iškilmingai prabilo Trevisas, – tu taip pat per senas.

      – Na, taip, turiu omenyje, na, ne visai. Noriu pasakyti…

      – Žinome, ką nori pasakyti, – taip pat iškilmingai prabilo ir Džeikobas. – Tu dinozauras.

      – Visiškai. Girdime traškant tavo kaulus.

      Abu broliai susižvalgė. Tada pradėjo kvatotis.

      – Judu kaip vištos, – tarė Kalebas, tikėdamasis pasirodyti pasipiktinęs.

      – Kud kudak, – sukudakavo Džeikas ir tai buvo paskutinis lašas. Visi trys išsiviepė, alkūnėmis apsidaužė šonkaulius, paspaudė vienas kitam rankas, kaip elgiasi suaugę vienas kitą mylintys vyrai, ir Kalebas perdėtai atsidusęs pasižadėjo nueisiąs į vakarėlį.

      – Pranešk, kaip ten viskas, – pridūrė Trevisas, kilodamas antakius. – Nes mes, tokie pat seniokai, norime smulkmenų.

      Kalebas pakėlė prie lūpų skočą ir siurbtelėjo.

      Kol kas smulkmenos kaip tik tokios, kokių jis ir tikėjosi.

      Iš balkono, kur įsitaisė suradęs šeimininką ir baigė būtiną dviejų minučių pokalbį pakeltu balsu, matėsi viskas, kas vyko šokių aikštelėje. Čia buvo pilna žmonių, bet apačioje kur kas daugiau.

      Diskotekos vedėjas aukštai ant platformos. Pulsuojančios šviesos. Regis, tūkstančiai prakaituotų kūnų, besirangančių jose.

      Ir moterys, visos pribloškiamos, dauguma pakankamai susidomėjusios, kad jam nusišypsotų ar žvilgčiotų taip, kad tik negyvėlis nesuprastų reikšmės.

      Nenuostabu.

      Jis dėl to nekaltas, tai Vaildų DNR, romėnų centuriono ir vikingų kraujo mišinys, pagardintas šlakeliu to, kas tikriausiai buvo komančai ar kajovai.

      Vaildų seserys be jokio gailesčio erzino jį ir brolius dėl jų išvaizdos.

      – Ak, ak, ak, – aikčiodavo Džeimė, tobulai imituodama apžavėtą Viktorijos laikų tarnaitę.

      – Nedrebėk, širdie, – dūsaudavo Ema, prispaudusi delną prie krūtinės.

      – Toks aukštas. Tamsus. Ir pavojingas, – tarė Lisa dramatiškai kaip iš senovinio filmo.

      Čia buvo tobula vieta Vaildams. Tiek daug gražių moterų…

      Tik šįvakar Kalebui jos buvo neįdomios.

      – Aš tik kaimietis iš Teksaso, – pasakė jis ne per seniausiai prie jo užklydusiai blondinei.

      Šitai padėjo labai greitai jos atsikratyti.

      Tiesą sakant, buvo jai gana žiaurus, bet kas per moterys vėduotų vyrą blakstienomis ir uždususiu balseliu, kuris, matyt, turėtų būti mielas, paklaustų ar jis nėra kažkoks turtuolis garsenybė, kurį ji turėtų atpažinti?

      Tiesą sakant, toks jis ir buvo. Turtingas ir žinomas teisės bei verslo pasaulyje.

      Ji bent jau buvo nuoširdi.

      Ir tikrai išsiskyrė iš kitų.

      Kitą kartą gal būtų nusišypsojęs ir sutikęs, kad toks ir yra, ir paklausęs, ką ji dabar žada daryti?

      Bet ne šįvakar.

      Dabar tetroško, kad kuo greičiau praslinktų dar trisdešimt, trisdešimt penkios minutės. Tada galėtų susirasti šeimininką, jei tai įmanoma, pasakyti jam, kad buvo labai smagu ir kad velniškai gailisi, bet turi ankstyvą susitikimą Dalase…

      – … tau?

      Kalebas apsisuko. Tiesiai už jo stovėjo mergina. Daili, ne įspūdinga, tik ne tokioje minioje, bet visgi daili. Aukšta. Šviesiaplaukė. Didelėmis žydromis akimis.

      Daug makiažo.

      Per daug jo skoniui. Nors nesvarbu.

      Daili ar ne, jis nenusiteikęs.

      – Atleisk, – tarė jis, – bet aš tuoj išeinu.

      Ji truputėlį palinko. Krūtys švelniai brūkštelėjo jam per ranką ir ji atsitraukė, bet kontaktas, kad ir koks trumpas, suvirpino jo kūną.

      Ji vėl prabilo. Kalebas vis dar jos negirdėjo per muziką, bet galėjo dar sykį ją nužvelgti.

      Kokį velnią ji čia apsivilkusi? Suknelę, ar kažką, kas galėjo būti į tai panašu pridėjus dar dvylika colių medžiagos. Juoda. Ar tamsiai mėlyna. Kad ir kaip būtų, persiliejanti, blizganti. O gal tai tik šviesų efektas?

      Šiaip ar taip, suknelė atrodė lyg priklijuota prie jos. Plonos petnešos. Gili iškirptė. Nuodėmingai gili iškirptė, atidengianti putnias krūtis.

      Jo žvilgsnis nuklydo žemyn, ties šlaunimis, kur baigėsi suknelė.

      Kalebas pajuto, kaip pabunda smegenys ir kūnas.

      Jis nusišypsojo. Mergina ne.

      – Aš Kalebas, – tarė. – Neišgirdau tavo vardo.

      Mėlynos akys suledėjo.

      – Aš jo nesakiau.

      Tai tiek. Gal ji nusiteikusi žaisti. Jis tikrai ne.

      – Tokiu atveju, – tarė jis balsu, skirtu gąsdinti padavėjoms, – kodėl su manimi kalbiesi?

      – Man moka, kad su tavimi kalbėčiau, – tarė tokiu pat šaltu balsu, kaip jos akys.

      – Na, tai tikrai stačiokiška, bet pažadu tau, panele, aš visai ne…

      – Man moka, kad paklausčiau, ką gersi. Ir atnešti tai. – Šįsyk jos žvilgsnis buvo pilnas pasitenkinimo. – Aš padavėja, pone. Patikėk, jei nebūčiau, į tave antrą kartą nė neatsisukčiau.

      Kalebas