Taip, pone Dukaki. Sarah Morgan

ryški priešingybė jį supantiems vyrams. Nė gramo nereikalingo svorio, priaugto per begalinius verslo pasismaginimus. Po brangiu kostiumu Dukakio kūnas buvo tvirtas ir stiprus, be abejo, ištobulintas treniruočių ir drausmės, kuria jis vadovavosi ir versle.

      Savaime suprantama, moterys negalėjo jam atsispirti. Deimonas Dukakis – tikras vyras, vienos iš greičiausiai augančių, sėkmingiausių kompanijų Europoje valdančioji jėga. Juodoje ekonominės depresijos skylėje Dukakis MediaGroup buvo ryški žvaigždė, rodanti kelią į išsigelbėjimą.

      Polę labiausiai erzino tai, kad jis ne tik stulbinamai intelektualus, bet ir puikiai atrodė. Taip nesąžininga, – pamanė ji atidarydama kompiuterį ir primindama sau neapsigauti dėl brangaus jo kostiumo ir kitų aprangos detalių. Polės manymu, drabužiai puikiai atspindėjo jo esybę – nuožmaus prisitaikėlio, kuris nesustos, kol nepasieks trokštamo tikslo. Tačiau ji suprato, kodėl tarybos nariai parsidavė jam. Dukakis – siaubūnų karalius, o aplink sėdintys vyrai tebuvo pietūs, praryti vienu kąsniu. Jie silpni, o silpnieji niekada nestos prieš tokį vyrą kaip Deimonas Dukakis, – kaip ir joks laukinis gyvūnas nestotų prieš liūtą.

      Žiūrėk jam į akis, Pole. Žiūrėk jam į akis.

      Žinodama, jog blogiausia, ką gali padaryti, tai parodyti savo baimę, Polė pažvelgė į jį. Tai truko tik sekundę, bet kažkas tarp jųdviejų įvyko. Nebylaus kontakto paveikta ji nusuko akis, suvirpėdama iki pat pirštų galiukų. Polė manė, kad jausis įbauginta. Ir visiškai nesitikėjo patirti seksualinę trauką.

      Susijaudinusi Polė įjungė kompiuterį, beviltiškai tikėdamasi, jog jis nepamatė jos reakcijos.

      – Džentelmenai.. – Ji stabtelėjo. – Ir pone Dukaki.

      Deimono šypsenoje buvo kažkas niūraus, tačiau kad ir kaip stengėsi, Polė negalėjo nežiūrėti į seksualų jo lūpų linkį. Pasak gandų, seksualines pergales jis skindavo taip pat lengvai kaip ir verslo sandorius. Santykiuose, kaip ir kitose gyvenimo srityse, Dukakis buvo žiaurus, nejautrus ir rėmėsi logika. Galbūt dėl to taip saugojo savo seserį, – pamanė ji. Jis žinojo, kokie gali būti vyrai.

      Tačiau tai žinojo ir Polė. Todėl viską apsunkinantis traukos pliūpsnis nepakeis jos nuomonės.

      Jųdviejų akims susitikus dar sykį, Polės liežuvis staiga prisiplojo prie gomurio ir lūpos nebeįstengė suformuluoti mintyse parengtų žodžių. Tą akimirką ji suprato, kad Dukakis žino. Žino, kad jos širdis plaka it pašėlusi, o kūnas virpa tarsi purtomas elektros. Jis suprato, kokį poveikį jai daro. Visos moterys šalia jo jausdavosi taip pat.

      – Panele Princ?

      Šaltas, kandus balsas pažadino ją iš susimąstymo.

      Jei Polė ir turėjo lašelį vilties, kad Dukakis pamiršo apie jos indėlį į jo sesers išsilavinimo patirtį, tai dabar ta viltis sudužo į smulkiausias šukeles.

      – Kaip žinote, Polė yra mūsų vadovo dukra, – pagaliau išdrįso prabilti Maiklas Andersonas, tarsi nesupratęs nebylios komunikacijos. – Jos tėvas pasirūpina, kad jai kompanijoje netrūktų veiklos.

      Aiški potekstė, kad ji – nevykėlė, negalinti susirasti darbo be kitų pagalbos, sukėlė Polei susierzinimą dėl pristatymo nesąžiningumo. Būtent pykčio jai dabar reikėjo, kad nustelbtų kitus jausmus.

      Pavykus susivaldyti Polei palengvėjo ir ji, spustelėjusi kompiuterio mygtuką, atidarė bylą.

      – Parengiau mūsų verslo strategijos ir ateities spėjimų pristatymą. Pamatysite, jog mes šiais metais jau laimėjome šešis naujus klientus, jie…

      – Mums visai nereikia to girdėti, Pole, – skubiai pertraukė ją Maiklas Andersonas, ir Polės pirštai sustingo ant klaviatūros. Taip, reikia. Be jos pristatymo darbuotojai praras galimybę pasilikti įmonėje.

      – Bet jūs privalote…

      – Per vėlu, Pole, – žvilgtelėjęs į savo kolegas tarybos narius, Maiklas Andersonas atsikrenkštė. – Suprantu, tu atsidūrei labai keblioje situacijoje, tačiau tavo tėvas nebevaldo kompanijos. Jis visada elgėsi savotiškai, bet dabar, panašu, visai pradingo. Net šiandien, po žiniose paskelbto pranešimo apie perdavimą, jo nėra nė kvapo, o tai tik patvirtina, kad sprendimas parduoti buvo teisingas. Dukakis Media Group labai sėkminga kompanija. Tai – jaudinantis metas, – Maiklas pataikaujamai pažvelgė į tyliai ir ramiai stalo gale sėdintį vyrą. – Bus pokyčių. Personalui apie etatų mažinimą pranešime vėliau, o tau norėjau pasakyti tai asmeniškai, kadangi tavo tėvo nėra. Sunku, žinau, – jis nutaisė apgailestaujančią miną, – bet tai verslas.

      Polė jautėsi lyg patekusi į kitą visatą. Jai svaigo galva ir spengė ausyse.

      – Palaukite minutėlę, – ištarė ji balsu, panašiu į roboto. – Sakote, jog atleisite visus taip paprastai, nė nepasitarę? Jūsų darbas – saugoti juos ir parodyti ponui Dukakiui, dėl ko jie reikalingi.

      – Reikalas tas, Pole, kad jie nereikalingi.

      – Nesutinku, – jos pirštai tapo šalti it ledas. Panika pakilo gerkle ir įsitaisė ten, lyg ji ką tik būtų įkvėpusi siaubingiausių savo baimių. – Klientus, kuriuos laimėjome, laimėjome kaip komanda. Mes esame gera komanda.

      – Tiesiog palik kompiuterį, Pole. – Maiklas Andersonas rašiklio galu barbeno į stalą. – Jei kuris iš pono Dukakio žmonių norės peržvelgti pristatymą, galės tai padaryti.

      Ir viskas.

      Jie ją paleido.

      Visos akys kambaryje buvo nukreiptos į Polę su lūkesčiu, kad ji pasiduos ir išeis.

      Jos tėvo kompaniją išardys. Šimtas žmonių praras darbus.

      – Tai – dar ne pabaiga, – žodžiai patys išsiveržė iš lūpų ir Polė pažvelgė tiesiai į Maiklą Andersoną, vyrą, išdavusį jos tėvą ir dabar išduodantį kolegas. Ji beviltiškai mėgino pažadinti jo sąžinę: – Privalote atsistoti ir parodyti pristatymą.

      – Pole…

      – Esate atsakingas! Tie žmonės jums dirba. Atiduoda jums viską. Turėtumėte juos ginti. – Pastarosios savaitės nuovargis ir stresas išsiliejo lyg upė, užtvindanti krantus. – Galėjote mėgautis geru gyvenimu tik dėl sunkaus jų darbo. Kam prašėte sukurti pristatymą, jei nenorite jo parodyti?

      – Tu jaudinaisi dėl savo tėvo, – Maiklo balse buvo girdėti gailestis. – Maniau, tai padės nukreipti tavo dėmesį.

      – Aš ne vaikas, pone Andersonai. Galiu pati savimi pasirūpinti. Neturėjau kito pasirinkimo, nes pagrindiniai kompanijos žaidėjai užuot ko nors ėmęsi, tik sėdi pravalgydami ir pragerdami pelną. – Suvokdama, kad degina visus tiltus, Polė apėjo stalą su pasitenkinimu stebėdama, kaip plečiasi Maiklo Andersono akys.

      – Ką darai? Kur tu?.. Matau, kad pyksti, bet…

      – Pykstu? Aš nepykstu, aš įtūžusi. Ten šimtas jūsų darbuotojų graužia nagus… – Polė nesijaudindama dėl savęs mostelėjo ranka į duris. – Šimtas žmonių, išsigandusių, kad praras darbą, mąstančių, ar išgalės susimokėti už stogą virš galvos, o jūs nė nemėginsite dėl jų kovoti? Esate šlykštus bailys.

      – Gana! – Maiklo veidas buvo raudonas ir piktas. – Jei nebūtum boso dukra, seniai būtum atleista. Turi rūpesčių. O dėl tavo apsirengimo stiliaus…

      – Žmogaus stilius nedaro įtakos jo sugebėjimui dirbti, pone Andersonai. Žinoma, nesitikiu, kad tai suprasite. Išskyrus tarybos narius, – Polė metė smerkiantį žvilgsnį į kitus vyrus, – tai jauna, gyvybinga ir kūrybinga agentūra. Man nereikia dėvėti nuobodaus kostiumėlio su guma ant juosmens, kad galėčiau dalyvauti keturių patiekalų verslo pietuose, už kuriuos moka nieko