Dėmesio objektas. Jo Leigh

Prisiekiu. Ji puiki. Tau patiks. Labai.

      Eidamas į Kimberly turės apsirengti ką nors gražaus. Bet ilgą laiką nieko gražaus nedėvėjo. Paskui jį, žinoma, pašovė.

      – Ten pasirodysiu anksti. Pristatyk mane.

      – Nuostabu. Padėkosi man už tai.

      – Aš jau esu dėkingas. Kad apie mane galvoji. Nors kol kas nesuprantu kodėl.

      – Suprasi, – atrėmė ji.

      – Tikrai, – jis baigė pokalbį su Keite, bet kurį laiką dar spoksojo į nuotrauką telefono ekrane. Po perkūnais, ji kažką turi.

      Keitė – antroji moteris, su kuria susidėjo, atsikratęs praeities. Ji buvo puiki, ir jei tik gyvenimas turėtų bent kiek prasmės, gal jis būtų norėjęs daugiau nei vieno susitikimo. Bet tą akimirką buvo įsitikinęs tik dėl vieno dalyko: jis – palūžęs buvęs policininkas, neturintis gyvenimo plano, tik iš naujo tvarkantis namus, kuriuose gimė, tam, kad tėvas čia galėtų praleisti likusias dienas.

      – Ei, Džeikai?

      Jis krūptelėjo nuo tėvo balso, kuris silpnai sududeno nešiojamajame radijo bangų imtuvo ragelyje.

      – Taip, tėti, – atsišaukė jis ir nė nežvilgtelėjęs pirštu surado perdavimo mygtuką.

      – Kiek yra juokelių apie policininkus?

      Džeikas sugrūdo mobilųjį į kišenę.

      – Du, – atsakė jis, – visi kiti yra gryna tiesa.

      Vonios kambaryje nuskardeno juokas, ir Džeikas pagalvojo, kad trys pamišėliai, kiaurą dieną pasakojantys juokelius apie policininkus, yra menka bėda.

      Antras skyrius

      Rebeka sugrįžo prieš šeštą. Jai reikia kavos, ir labai daug. Žvilgtelėjusi į darbų sąrašą suprato, kad ne šito ieško, bet nereikia išsisukinėti.

      Jos apartamentai trisdešimt trečiame aukšte milžiniški. Dydis – ne bėda, Rebeką stulbino įmantrus puikavimasis, įvaizdis kone užgožė tikslą. Prie milžiniško raudonmedžio stalo priimamajame stovėjo milžiniškas gyvų gėlių ekranas. Registratoriaus Voreno nebus iki pusės devynių, o asmeninė sekretorė Danė pastaruoju metu ateina aštuntą, valanda vėliau, negu privalo. Visame aukšte tylu, nė gyvos dvasios, bet kartu ir keista. Rimtis šioje tvirtovėje išpuoselėta kaip koks gyvas daiktas.

      Rebeka raudonu kilimu be garso žingsniavo koridoriumi į biurą. Kortele perbraukė per koduotą įtaisą, lagaminėlį pasidėjo ant stalo, rankinę – į bufeto stalčių ir nuslinko į mažą asmeninį kambariuką, kuris buvo gryniausias įrodymas to, kaip vadovai pamalonina save žemiškais patogumais. Rebeka pasuko tiesiai prie kavos aparato.

      Baigusi ruoštis, paspaudė mygtuką, kad mašina pradėtų virti, pasisuko ir parimo ant bufeto. Ant sienos už gilių ir neapsakomai patogių odinių fotelių ir neryškios sienos, ant kurios buvo sukabinti paveikslai, kurie turėtų būti rodomi muziejuje, ir sofos su storomis pagalvėmis, labiau tinkamomis snausti nei sėdėti, kybojo iškeltas didžiulis LED televizorius. Ir čia buvo gyvų gėlių, jas keisdavo kartą per savaitę pasirodanti švaros tarnyba, kuri išmanė etiketą ir įrodė, kad tam, kas susiję su smulkmenomis, nereikia taupyti. Ne tik juokinga, bet kartu ir šventa, neliečiama.

      Ji – pirmoji moteris, vadovaujanti labdaros fondui, ir jos mintys apie verslo planą po tokių didžių filantropinių organizacijų kaip „Rokfelerių pasitikėjimas“ ar „Karnegio grupė“ pasirodė esančios tik vargingas kopimas į kalną. Kova buvo pirmoji ir pati svarbiausia jos pamoka.

      Todėl ji labai stengėsi nepykti dėl laiko ir pinigų, išleistų aukotojų pietums. Svečių sąraše buvo dauguma iš turtingiausių pasaulio žmonių penkiasdešimtuko, kurį sudarė Forbes. Jie paaukojo milijonus, kurie po visų šitų ilgų metų virto milijardais. Rebeka privalo tai prisiminti ir tiesiog atlikti savo darbą.

      Kava mėgstamame puodelyje ramino ir ji galėjo apgalvoti, kas bus svarbiausia per kitas kelias valandas. Tačiau nurijusi pirmą gurkšnį prisiminė Džeiką. Ir sumišo.

      Ne dėl jaudulio – dėl malonumo antplūdžio. Dar taip nebuvo, kad trokštų vyriškio tik dėl sekso. Rebeka, bent teoriškai, kaip sakė jos mama, – prieš tokius dalykus.

      Neatspėjai, mamyte.

      Kai sugrįžo prie savo stalo, nejungė elektroninio pašto, bet išsitraukė rankinę iš stalčiaus ir surado Džeiko kortelę.

      O, taip. Nelabai suprato, kodėl, bet žiūrėdama į jį jautė, kaip susitraukia svarbiausi raumenys. Dar visai jo nepažįsta, o veidą jau badė spygliukai iš vidaus. Tokios reakcijos sulaukdavo, vos vogčiomis užmesdavo akį į jo nuotrauką. Rebeka nė nenorėjo sau prisipažinti, kaip dažnai tai daro.

      Viskas susiję su sumažėjusiais Rebekos lūkesčiais. Nesitikėjo Džeiko pamilti ar kad jis pamiltų ją. Tikėjosi, kad Džeikas jai patiks, nors iš patirties žino, jeigu jis visiškas bukagalvis, jos susidomėjimas akimirksniu išgaruos.

      Juodu ketina susitikti išgerti, o tai Rebekai į naudą. Paprastai ji neleidžia sau apkvaisti, bet kai išgeria, būna atlaidesnė. Jeigu jau kalbama apie tai – tikriausiai ji visiškai neleis jam kalbėti.

      Rebeka padėjo kortelę į šoną, ryžtingai nusiteikusi iki darbo pabaigos nė nežvilgtelėti. Ne dėl to, kad trūko laiko, bet ji privalėjo anksti grįžti namo, kad turėtų laiko apsirengti. Ak, džiaugsmai ir vargai dėl to, kad turės apsinuoginti prieš naują žmogų.

      Rebeka spustelėjo elektroninio pašto simbolį, ir naujų žinučių skaičius išstūmė mintis apie saldų seksą. Ypač dėl to, kad pirmasis laiškas buvo nuo tėčio. O tai niekada nesibaigdavo gerai.

***

      Kai Džeikas šlubčiodamas nusileido laiptais, rytinė kava jau buvo paruošta. Lauke šalo. Tėvas, įsisupęs į storą vilnonį megztinį, sėdėjo virtuvėje, kojas apsivyniojęs dideliu apklotu, o rankas šildė senu Niujorko policijos departamento kavos puodeliu.

      – Sinoptikai sako, kad šiąnakt bus šalta.

      Džeikas linktelėjo ir pasiėmė kavą. Du cukraus, pusė ir pusė. Negėrė, kol susmuko į minkštasuolį pusryčių kampelyje. Reikia ką nors daryti su pagalvių užvalkalais. Jie beveik tokie seni kaip ir jis pats, nuolat skalbiami apsitrynė ir nubluko.

      – Važiuosiu į miestą.

      – Tikrai? – paklausė tėtis.

      – Tikrai.

      – Pasimatymas?

      Džeikas gurkštelėjo kavos, su pasitenkinimu atsiduso, lyg būtų pasidarę šilčiau.

      – Taip.

      – Tada paprašysiu Liamo, kad pernakvotų pas mane, gerai?

      – Viskas su juo aišku. Jis atsineša DVD.

      – O, šūdas, – nusikeikė tėvas ir padėjo puodelį ant bufeto, tada keliais laipsniais pasuko savo vežimėlį, kad matytų Džeiką. – Vadinasi, dar vienas prakeikto Briuso Viliso festivalis. Prisiekiu Dievu, Liamas turi įvairių filmų ir padorių meilės istorijų su tuo tipeliu.

      – Kas per velnias? Piteriui atsistoja nuo jo automobilio.

      – Aha, – tėvas vėl pakėlė puodelį. – Kiekvienas turi ką nors tokio. Išskyrus tave. Nuo ko tau atsistoja, Džeikai?

      – Kas per klausimas?

      – Kokiu tonu kalbi? Aš vis dar tavo tėvas. Tik domiuosi. Praleidai nemažai laiko su savo ydomis, paskui daugybę metų dirbai slaptai. Manau, kad dabar turėtų būti kažkas daugiau. Kažkas, duok Dieve, įdomiau už Briuso Viliso filmus.

      Džeikas dar gurkštelėjo kavos, nežinojo, kaip atsakyti į klausimą.