Žūtbūtinė medžioklė. Sharon Sala

praras namą, nes jis neatnešė savo subinės į teismą. Nesu labai gerai nusiteikęs, todėl nepradėkite ginti savo kliento. Mes abu žinome, jog dauguma nuomojasi kambarius valandai, todėl jei nenorite, kad praneščiau kolegoms apie neteisėtą verslą, geriau pasakykite.

      Jos veido išraiška tapo atsargi, tačiau balsas nesuminkštėjo.

      – Taip, jis vis dar ten, bet jei ką nors sulaužysite jį suimdamas, turėsite sumokėti.

      – Beje, jei jūs dabar skambinsite norėdama jį perspėti, grįšiu ir apkaltinsiu jus bendradarbiavimu su kaltinamuoju.

      Ji išbalo, tada pakėlė rankas ir pasitraukė praleisdama Vilsoną.

      Jis greitai įsmuko į šešėliuotą laiptinę, dairydamasis į antro aukšto balkoną ir ilgą eilę durų. Šaltas oras, maišydamasis su iškvėptu šiltu, virsdavo garais, primenančiais mažą debesėlį. Nors buvo žvarbu, jis užuodė puvėsių kvapą iš netoli stovinčios šiukšlių dėžės ir pasibjaurėjęs nusuko nosį.

      Lipdamas laiptais Vilsonas pastebėjo kambarinės vežimėlį. Vargu ar Polis turi ginklą, bet negalėjo rizikuoti niekuo dėto žmogaus saugumu. Užlipęs į antrą aukštą jis nuėjo prie atvirų durų, kur tvarkėsi kambarinė, ir mostelėjo ženkleliu.

      – Likite viduje, – greitai paliepė.

      Prieš uždarydamas duris ir skubėdamas prie 216 kambario dar spėjo pamatyti išgąstį moters veide.

      Užuolaidos buvo užtrauktos, langai apšerkšniję. Sustojęs prie durų Vilsonas įsiklausė – jokio garso, niekas nejudėjo. Buvo per šalta ilgai gaišti, Vilsonas žinojo, jog tėra vienas būdas pažadinti Bičą ir vienas kelias iš kambario.

      Jis suspaudė kumštį ir pabeldė į duris, tačiau niekas neatsiliepė. Pabeldė dar sykį, garsiau ir ilgiau.

      – Pranyk! – kažkas šūktelėjo iš kito kambario.

      – Poli! Čia Vilsonas Makėjus. Nešk savo subinę.

      Po užsitęsusios tylos Vilsonas išgirdo žingsnius. Įsisprendęs į klubus jis stebėjo užuolaidas, neabejodamas, kad Polis pasižiūrės laukan. Kai užuolaidos sujudėjo, jis vėl sušuko:

      – Atidaryk duris, Poli! Laidavau už tave. Turiu tave suimti.

      Polio Bičo, spoksančio į Vilsoną, veide nustebimas maišėsi su pykčiu.

      – Išgraužk! – šūktelėjo Polis ir paleido užuolaidą.

      Vilsonui to pakako. Nekantrus, šaltakraujis, pykstantis ant viso pasaulio, jis iš visų jėgų trenkė į duris. Šios įgriuvo vidun, užklupdamos Polį maunantis kelnes.

      – Kalės vaikas! – suinkštė Polis ir puolė į vonią.

      Vilsonas sučiupo jį už kelnių.

      – Užsičiaupk, – paliepė ir sugriebęs už rankos patiesė veidu ant lovos.

      Surakintas antrankiais ir pastatytas ant kojų vaikinas keikėsi ir bandė priešintis.

      Vilsonas nebuvo nusiteikęs klausytis.

      – Užsičiaupk, Biče! Esi vaikščiojanti nelaimė. Ką čia sugalvojai… neateiti į teismą, kai motina per tave gali netekti namo?

      – Atsiknisk, – sumurmėjo Bičas.

      Vilsonas pagriebė Polio marškinėlius, švarką, batus ir išvilko jį pro duris.

      – Ei! Juk šalta. Duok šen mano batus, po galais. Tu negali manęs…

      – Tikrai galiu, – atsakė Vilsonas.

      Kambarinė stebėjo pro pravertas duris, kaip Vilsonas tempia Polį Bičą laiptų link.

      – Jis išvažiuoja, – pasakė jai ir nusitempė Polį metaliniais laiptais žemyn, jausdamas malonumą, kad niekšelis nespėjo apsiauti batų.

      Ištraukęs Polį iš visureigio prie areštinės, Vilsonas užtruko kelias minutes klausydamasis prižiūrėtojo, kuris sutiko Kalėdas jau tapęs tėvu. Vilsonas stengėsi būti kantrus. Prižiūrėtojas nekaltas, kad Vilsono asmeninis gyvenimas nesusiklostė.

      Tada likimas iškrėtė dar vieną pokštą – tarpduryje jis susidūrė su Artu Bolu. Ir vėl prisiminė bėglių medžiotoją, palikusią jo širdyje atvirą žaizdą. Tačiau jis laikėsi oriai ir neklausinėjo apie ją. Artas niekuo dėtas, kad Ketė yra vienišė.

      Vilsonas įsėdo į automobilį, įjungė salone šildymą, nukreipė šilto oro srautą į kojas ir išsuko į gatvę. Tenkindamas Lekvin prašymą nupirko krepšelį spurgų parduotuvėlėje, įsipylė dujų ir nuvažiavo į biurą.

      Tuo metu, kai Vilsonas vaišino sekretorę spurgomis ir kava, Ketė važiavo iš aikštelės prie bankomato. Kišenėje ji turėjo tris šimtus dolerių, nedideliame lagamine – kelis apatinių komplektus ir teniso batelius. Specialiame laikiklyje stovėjo pilnas puodelis kavos, ant gretimos sėdynės gulėjo maišelis su šviežiais riestainėliais. Retkarčiais ji atsikąsdavo kąsnelį, mėgaudamasi sūraus šilto riestainėlio traškėjimu tarp dantų.

      Naktį pliaupęs lietus liovėsi ir dabar dangus buvo švarus, nors ir pilkas. Tarp dviejų greitkelio juostų rudavo šlapia žolė, kelio įdubose dar telkšojo balos.

      Jos mobilusis gulėjo išjungtas ant gretimos sėdynės. Nenorėjo su niekuo kalbėtis. Vienintelis Artas žinojo, kur ji važiuoja – turėjo jam pasisakyti, kad nebūtų atleista. Jis neapsidžiaugė, bet suprato Ketę. Išpešė iš jos mobiliojo telefono numerį ir pažadą sulaukti skambučio nors kas antrą dieną, kad žinotų, jog viskas gerai.

      Ketė ir vėl tapo medžiotoja, besivejančia savo grobį.

      Solomonas Tutuola nebebuvo panašus į tą žmogų, kuris vežė Marką Preslį į Meksiką. Veidas ir kaklas smarkiai apdegė, ir nors oda buvo pradėjusi gyti, liks randų. Didžioji dalis plaukų kairėje galvos pusėje nudegė ir, pasak dviejų pastarąjį kartą jį apžiūrėjusių gydytojų, nebeataugs. Didelė dalis odos po smakru ir dešinėje kaklo pusėje buvo taip smarkiai apdegusi, kad nebeliko net tatuiruočių, kurias jis turėjo nuo aštuonioliktojo gimtadienio. Gyjanti oda buvo raudona ir jautri, susidarė randai. Abu gydytojai rekomendavo jam vykti į Talsą Oklahomoje, į nudegimų centrą. Šis centas buvo vienas geriausių šalyje, o Solomonui tikrai reikėjo reabilitacijos. Tačiau jis turėjo priežastį nepaisyti jų patarimų – rado ją dideliame vilnoniame Marko Preslio krepšyje.

      Ten buvo pinigų.

      Šimto dolerių banknotų, surištų į penkiatūkstantinius pakelius – šimtų šimtai. Tiek daug pinigų jis nebuvo regėjęs savo gyvenime. Puolė skubiai skaičiuoti pakelius, tačiau suskaičiavęs pusę milijono dolerių liovėsi.

      Iš tikrųjų, kai Preslis paprašė nuvežti jį į Meksiką, Solomonas nežinojo, kodėl šis bėga, jam ir nerūpėjo. Jį domino tik pinigai, pažadėti už šį darbą. Tačiau jei būtų žinojęs, kad vyras turi tiek pinigų, būtų iš karto jį nužudęs, pasiėmęs šlamančiuosius ir išvengęs tokių kančių. Būtų niekada nesusitikęs su ta prakeikta ilgakoje mergina, atsekusia paskui Preslį. Ji buvo tarsi buldogas. Kai jie manydavo, kad pagaliau pavyko nuo jos atsiplėšti, ši vėl atsirasdavo. Jis nenumanė, nei ko jai reikėjo iš Preslio, nei kas jiems visiems nutiko po sprogimo. Solomonas žinojo viena: į juos šaudęs vyras sudegė tame name, taip pat ir Preslis su mergina. Jis bent jau šito tikėjosi. Neprisiminė, jog būtų matęs kokį kitą automobilį, kai įsėdo ir nuvažiavo pas gydytoją. Aišku, galėjo ir nepastebėti. Jis taip skubiai spruko, kad būtų pervažiavęs savo motiną ir net nepamatęs.

      Aptikęs Preslio krepšyje pinigus jis išvydo savo kančias ir skausmą kitoje šviesoje. Pinigų buvo pakankamai, kad galėtų dingti – kaip tik tai jis ir ruošėsi padaryti.

      Pastarąsias dvi dienas jis važiavo vakarų kryptimi, neturėdamas konkretaus plano.