Laukinė katė. Sharon Sala

pirštu jai per skruostą, kuriame jau ryškėjo mėlynė. – Nepyk, bet turėjau tau stuktelėti.

      – Niekai, – numojo ranka Vanelė. – Pati kalta, kam puoliau į paniką.

      – Buvo dėl ko panikuoti, – tarė jis. – Na… pasirūpink savimi, gerai?

      Ji kvailai išsišiepė ir pasisukusi į Širlę užvertė akis.

      – Jis geriausias, aš tau sakau. Pats geriausias.

      – Iki pasimatymo, – atsisveikino Vilsonas ir palaukė, kol merginos nuvažiavo.

      Tada ir jis įsėdo į automobilį. Keletą minučių paprasčiausiai sėdėjo pergalvodamas šios dienos įvykius. Vakaro žinias per televizorių jis pažiūrėjo ligoninės priimamajame laukdamas, kol išleis Vanelę, ir matė reportažą apie gaisrą. Sužinojęs, kad gaisre, iš kurio jie išsigelbėjo, žuvo septyni žmonės, Vilsonas net pašiurpo. Tik per Dievo malonę ir jis su Vanele nepapildė šios statistikos. Netgi dabar užsikosėjo giliai iš plaučių, tas kosulys priminė, kaip arti mirties jie buvo, ir toptelėjo mintis, kad Ketei Diuprė irgi pasisekė.

      Pravažiuojančio greitosios pagalbos automobilio švyturėliai pažadino Vilsoną iš susimąstymo. Jo pilvas urzgė iš alkio, šalto vėjo gūsiai siūbavo automobilį. Nusipurtęs jis užvedė variklį. Kai šis apšilo, Vilsonas įjungė pavarą ir nuvažiavo į biurą.

      Kelias valandas praleidęs biure jis pasiuntė administratorę namo, nes oras darėsi vis prastesnis. Nustatęs biuro telefonus, kad jie nukreiptų skambučius į jo butą, užrakino duris ir nuvažiavo namo.

      Dėl lijundros eismo sąlygos buvo sudėtingesnės nei paprastai. Greitkelyje, kuriuo jis dažniausiai važiuodavo, susidūrė keli automobiliai, todėl vengdamas spūsties Vilsonas įsuko į artimiausią šalutinį kelią ir pervažiavęs pramoninį rajoną slysčiodamas nuvingiavo per gyvenamųjų namų kvartalą. Į akis krito spalvingomis kalėdinėmis lemputėmis išpuošti namų fasadai. Pamėgino įsivaizduoti, koks apimtų jausmas, jei staiga įsuktų į keliuką prie namo ir prie durų jį pasitiktų mylinti šeima. Turėtų būti keli vaikai… gal trys, du berniukai ir mergaitė, ir žmona, po penkiolikos bendro gyvenimo metų vis dar sugebanti sudrebinti jo pasaulį.

      Buvo tik įpusėjęs fantazuoti, kai iš šoninės gatvelės išlėkė automobilis ir nė neperspėjęs įšoko į važiuojamąją dalį prieš pat jį. Jei ne greita Vilsono reakcija, jis būtų įvažiavęs tam automobiliui į šoną.

      – Kvailys, – sumurmėjo Vilsonas žiūrėdamas į nuvažiuojantį automobilį. Jo vairuotojas turėjo viską, ko troško Vilsonas, tačiau stokojo sveiko proto suprasti, jog jei nori tai išsaugoti, privalo bent jau žiūrėti, kur važiuoja.

      Raumuo sujudėjo lūpų kamputyje ir Vilsonas nukreipė mintis kita linkme. Aišku, ne taip jau smarkiai jis troško šitokio gyvenimo, antraip per pastaruosius dešimt metų būtų ką nors daręs, kad taip ir būtų. Jo tėvai mirtų iš laimės, jei jis bent moterį susirastų. Iš visų vaikų tik Vilsonas vienišius. Broliai ir seserys jau seniai vedę, jis daugybę sykių tapo dėde.

      Netrukus Vilsonas įriedėjo į aikštelę prie savo namo. Sunkiai vilkdamas kojas įėjo į vidų. Parsigavęs į savo butą nusirengė, sumetė dūmais dvokiančius drabužius pagalbinėje patalpoje ant grindų, nustatė termostate aukštesnę temperatūrą ir nuėjo į dušą. Nusiprausęs apsimovė senas sportines kelnes, marškinėlius ilgomis rankovėmis ir patraukė į virtuvę. Be kokakolos ir pakelio sūrio traškučių iš ligoninės automato, Vilsonas visą dieną nieko burnoje neturėjo ir velniškai norėjo tikro maisto.

      Šaldytuvas buvo apytuštis, bet to, ką jame rado, pakako pasitiekti padoraus dydžio omletą su sūriu – vieną iš labai mėgstamų ir greitai paruošiamų patiekalų. Sušveitė jį prie televizoriaus žiūrėdamas seną filmą su Čaku Norisu ir užgerdamas paskutine skardine kokakolos.

      Prisiminęs purvinus drabužius Vilsonas nuėjo į pagalbinę patalpą ketindamas sudėti juos į skalbimo mašiną. Kraustydamas kišenes vėl aptiko katės formos pakabutį. Palaikęs jį tarp pirštų padėjo ant lentynos, pripylė skalbimo miltelių ir paleido mašiną.

      Pakeliui į miegamąjį išgirdo skambant telefoną. Iš garso suprato, kad skambutis nukreiptas iš biuro. Jau ne pirmas kartas, kai skambina iš kurio nors kalėjimo, nes reikia už ką nors laiduoti, ir Vilsonas susiraukęs pakėlė ragelį.

      – „Makėjaus laidavimo kontora“.

      – Hm… ei, Vilsonai, senas bičiuli. Čia aš, Šuteris.

      Vilsonas paniuro dar labiau.

      – Gerai, drauguži, tikiuosi, kad skambini ne iš kalėjimo, antraip tuščiai išnaudojai teisę nemokamai paskambinti.

      Šuteris Grinas suinkštė.

      – A… šįkart, Vilsonai… viskas ne taip, kaip tu manai. Mane suėmė per klaidą ir…

      – Aš kalbu rimtai, – pertraukė jį Vilsonas. – Daugiau nenoriu su tavimi turėti jokių reikalų. Pastaruosius du kartus, kai už tave laidavau, apgavai mane. Pirmą sykį nepasirodei teisme. Jei tavo visuomeninis gynėjas nebūtų įkalbėjęs teisėjo paskirti vėlesnę datą, būtum likęs man skolingas. O antrą sykį laidavau, kad tave paleistų iš kalėjimo, ir turėjau bėgioti paskui tavo subinę… pameni?

      – Taip, bet…

      – Jokių „bet“, Šuteri. Miegok kietai, ramių tau kalėjimo blusų.

      Šuteris dar kažko maldavo, bet Vilsonas padėjo ragelį.

      Ketė visą naktį miegojo neramiai, tiek daug kartų vis iš naujo išgyveno bėgimą laiptais žemyn su Braunliu ant peties, kad atsibudusi pajuto, jog kojas iš tikrųjų skauda. Ji persivertė ant šono ir truputį pramerkusi vieną akį pamatė, kad jau po dešimtos. Tada atsiduso, atsisėdo lovoje ir persibraukė pirštais plaukus. Labai traukė griūti atgal į lovą ir miegoti per dieną, tačiau buvo sumaniusi nuveikti keletą dalykų, o vienas iš jų – papietauti su geriausia drauge Marša.

      Nedaug žmonių Ketė Diuprė vadino draugais, bet Marša Benton buvo viena iš jų. Jiedvi su Marša papuolė į tą pačią šeimą prieš pat abiem sukankant septyniolika ir greitai susibičiuliavo. Draugystė išliko ir vėliau, kai socialinės globos sistema jas paleido iš savo glėbio.

      Ketė ir Marša dažnai juokdavosi iš to, kaip pasikeitė jųdviejų gyvenimas, kai teko verstis pačioms. Pastaruosius aštuonerius metus Marša dirbo Marko Preslio, vykdomojo direktoriaus, asmenine padėjėja bendrovėje, kuri turėjo tarptautinį ūkio padargų platinimo tinklą, o Ketė su ginklu vienoje rankoje ir elektrošoko prietaisu kitoje vaikėsi blogiukus.

      Marša buvo maždaug metro penkiasdešimt ūgio.

      Ketės ūgis buvo per metrą aštuoniasdešimt.

      Marša buvo garbanota raudonplaukė ir mėgo pavalgyti.

      Ketė dažnai pamiršdavo apie maistą, todėl atrodė pernelyg išstypusi.

      Tačiau jiedvi kalbėjo ta pačia kalba, juokėsi iš tų pačių dalykų ir viena kitai buvo vieninteliai artimi žmonės.

      Ketė tingiai pasirąžė ir pakėlusi telefono ragelį iš atminties surinko Maršos biuro numerį. Laukdama, kol Marša atsilieps, ji nejučia šypsojosi.

      – „Preslio padargai“.

      – Sveika, Mimi, čia aš, Ketė. Ar eisime šiandien pietauti?

      Kurį laiką buvo tylu, o to Ketė nesitikėjo.

      – Ei, drauguže… ar tu mane girdi?

      Ketė išgirdo kažkokį garsą, panašų į slopinamą raudą, tada Marša prabilo:

      – Taip, žinoma, bus smagu drauge papietauti. Kur susitinkame?

      – Hm… ką manai