Renkuosi tave. Sarah M. Anderson

viską užsirašė.

      – Kada ištekėjote?

      – Nesu ištekėjusi.

      Jis pakėlė akis neparodydamas nuostabos. Ji laisva. Tai neturėtų būti svarbu, tačiau ši žinia jam patiko. Panelės Erelio Širdies žvilgsnis nukrypo į bylą ant stalo. Ji vis dar nežiūrėjo į jį.

      – Aišku. – Džeimsas nurijo seiles, bet ne todėl, kad ūmai susinervino. Džeimsas Karlsonas, asmeniškai generalinio prokuroro paskirtas ypatinguoju prokuroru, nesinervina. Dėl Dievo meilės, šeimos šaknis iš motinos pusės galėjo atsekti iki pat Mayflower laivo. Senelis buvo aštuntas milijardierius Amerikoje ir nepasiekė to trikdomas gražių nepažįstamųjų. Nervintis negalima. Nei pokalbių metu, nei teismo salėje. – Iš kur pažįstate agentą Geltonąjį Paukštį?

      Megė ilgai nieko nesakė.

      – Vieną kartą berniukas vardu Tomis mėgino išgelbėti mergaitę vardu Megė. Bet nepajėgė. Niekas nepajėgė.

      – Ar dabar su kuo nors susitikinėjate?

      Geltonasis Paukštis kilstelėjo galvą, o panelė Erelio Širdis pirmą kartą nukreipė akis į Džeimso veidą. Siaubingai neprideramas klausimas pakibo tyloje. Jis vėl nurijo seiles. Nederėjo to klausti, tačiau labai knietėjo sužinoti.

      Rudos jos akys buvo šiltos ir protingos, bet nepatiklios. Ji kryptelėjo smakrą į šoną, tarsi svarstydama jo klausimą. Staiga jam pasirodė, kad visa galia kambaryje priklauso jai. Jo sprandas ėmė prakaituoti.

      – Su niekuo nesusitikinėju. Su kuo tai susiję?

      Neištekėjusi. Net neužimta. Kodėl jam tai rūpi?

      – Kada pasivadinote dabartiniu vardu? – Taip. Reikia grįžti į vėžes. Čia klausinėja jis. Jis vadovauja.

      Jos akys nutolo ir ji atitraukė nuo jo žvilgsnį.

      – Prieš devynerius metus.

      Iš karto po paskutinio suėmimo. Džeimsas vėl ją nužvelgė – ne todėl, kad ji daili moteris. Jos išvaizda čia niekuo dėta. Jis tiesiog stengėsi įvertinti, ar ji nusiteikusi bendradarbiauti.

      – Kai tai padarėte, kiek laiko buvo praėję nuo paskutinio teismo datos?

      Jos akys suvirpėjusios užsimerkė, bet galvos ji nenusvarino.

      – Ar man reikia advokato?

      Džeimsas vėl pažvelgė į nugalėtą moterį policijos nuotraukoje. O moteris priešais jį? Toli gražu nenugalėta.

      – Ne, nors, jei norite, galiu rekomenduoti vieną geriausių advokačių valstijoje. – Jis pasikniso viršutiniame stalčiuje, kol rado vieną Roželės Armstrong vizitinių kortelių, ir stumtelėjo ją per stalą. – Agentas Geltonasis Paukštis gali asmeniškai už ją laiduoti.

      Aišku, Džeimsas taip pat asmeniškai pažinojo Roželę. Bet vos keli žmonės žinojo, kad buvusio gynybos sekretoriaus Alekso Karlsono ir jo žmonos Džulijos sūnus, nuo pat gimimo ruošęsis valstybės tarnybai, teisės mokykloje buvo užmezgęs romaną su lakotų genties moterimi. Tokia informacija, jei ją užuostų žiniasklaidos skalikai, būtų iškraipoma, kol sužlugdytų beprasidedančią politiko karjerą šiai dar nespėjus įsibėgėti. Džeimsas per sunkiai ir per ilgai dirbo, kad leistų tokiam paprastam dalykui kaip kūniška aistra viską sugadinti. Tiesiog kaskart pažvelgus į panelę Erelio Širdį jam reikėjo tai sau priminti.

      Panelė Erelio Širdis nepakeldama akių sugniaužė kortelę rankoje. Džeimsas manė, kad įsidės ją į rankinę, bet moteris ją laikė nykščio pagalvėle vis braukydama kraštelį. Įdomu, pamanė Džeimsas. Ji nepajėgia nulaikyti rankų. Jos pirštai buvo ilgi, su švariais trumpais nelakuotais nagais. Ant rankų buvo kelios nuospaudos. Tai ne išlepintos, išpaikintos moters – tokios kaip Polinos Volker, moters, kurią motina pati išrinko Džeimsui į žmonas – rankos. Ne, panelės Erelio Širdies rankos kaip moters, žinančios, kaip jas panaudoti.

      Džeimsas pasimuistė ant kėdės. Grįžk prie reikalo. Dabar pat.

      – Panele Erelio Širdie, pasikviečiau jus į šį pokalbį todėl, kad manau, jog turite žinių apie įvykdytą nusikaltimą, ir norėčiau sužinoti jūsiškę įvykių versiją.

      Ji išblyško.

      – Nieko nežinau apie jokį nusikaltimą. Esu nekalta. Manęs niekada nenuteisė.

      – Taip, nors buvote suimta septyniolika kartų. Pastebėjau tą. Taip pat pastebėjau, kad visuose teismuose jus teisė tas pats teisėjas. Roisas T. Meinardas.

      Ne tik grįžus į vėžes, bet ir kaip reikiant įsibėgėjus Džeimso pulsas paspartėjo. Meinardas, reikia pripažinti, pats korumpuočiausias teisėjas už Niujorko ribų. Tokio nusikaltėlio kaip Meinardas pasodinimas taptų didžiausiu Džeimso nuopelnu. Pasibaigus šiai bylai Džeimsas atsistatydintų iš Teisingumo departamento ir pradėtų politinę karjerą pasižymėjęs kaip žmogus, galintis išvalyti vyriausybę. Pradėtų nuo generalinio prokuroro posto, paskui gubernatoriaus, dar vėliau – jei viskas klostysis pagal planą – kils iki aukštesnių tarnybų. Tokių, prie kurių prideda gražius erdvius ovalinius kabinetus.

      Džeimsas anksti suprato, kodėl tėvai primygtinai norėjo, jog jis taptų prezidentu. Būdamas teisininku, kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, jis galėjo nuveikti daug gero pasaulyje. Teisininkai kovėsi už teisybę, teisingumą ir amerikietiškumą – bent jau taip rodėsi anuomet, kai jis buvo vaikas, slapčia klausydavęsis per tėvų rengiamus kokteilių vakarėlius. Teisininkai girdavosi apie reikšmingas pergales, o renkami pareigūnai nuolat skųsdavosi biurokratija, su kuria turėjo kovoti, ir perrinkimo kampanijomis, kurias turėjo rengti. Teisininkai buvo nugalėtojai. Renkami pareigūnai – rytdienos atpirkimo ožiai.

      Suaugęs Džeimsas suvokė, jog teisininkai pralaimėti gali taip pat lengvai, kaip laimėti, o politikai vis dėlto turėjo galios pasauliui pakeisti – jei tik nesileisdavo paperkami suinteresuotų šalių ir lobistų. Džeimsas šiai šaliai vadovautų taip pat, kaip dirbdavo su bylomis – atsakingai, sąžiningai ir visų pirma nepamiršdamas teisingumo amerikiečiams. Bet tam reikėjo nepriekaištingos biografijos. Jokių skandalų, jokių paslapčių, jokių abejotinų santykių su abejotinomis moterimis.

      Tokiomis kaip Megė Erelio Širdis.

      Tačiau viskam savas laikas. Džeimsas turėjo teisme įrodyti, kad Meinardas kaltas. O tam reikėjo tokių nepatikimų liudytojų kaip Megė Erelio Širdis parodymų. Tiesa, moteris, sėdinti kitapus stalo, neatrodo nepatikima. Tiesą sakant, su tokia pasitikinčia, budrių akių moterimi Džeimsas mielai susipažintų artimiau.

      Panelė Erelio Širdis nurijo seiles.

      – Kas? – prakalbo ji stengdamasi parodyti, kad niekada anksčiau negirdėjo Meinardo pavardės, bet jos balsas pirmąkart virptelėjo.

      – Man įdomu, kaip moteris, susidėjusi su netikusiais žmonėmis, septyniolika kartų išeina nenuteista. Vieną ar dukart – suprantama. Bet septyniolika?

      – Nežinau, apie ką kalbate. – Šįkart balsas virpėjo smarkiau.

      Džeimsas ją pričiupo.

      – Manau, kad žinote, panele Erelio Širdie. Manau, žinote, kodėl šiandien esate čia ir ko aš noriu.

      Paskutinių žodžių nederėjo ištarti, nes ji įsmeigė žvilgsnį pro tankias blakstienas, o veide švieste švietė iššūkis. Džeimsas akimirksniu suprato, jog ji suvokė, ko jis norėjo – tiek teismo salėje, tiek už jos ribų.

      Tačiau ir šįsyk ji nepaprieštaravo. Ir toliau žvelgė į jį suprasdama ir atsiribojusi. Vėl metė jam iššūkį. Pasistengs, kad jam nebūtų lengva.

      Geltonasis Paukštis pasimuistė prie tolimosios sienos ir suardė akimirkos įtampą.

      – Teisingumo departamentas įsitikinęs, kad Roisas