Rizikuojant viskuo. Michelle Reid

ant mirguliuojančio vandenyno bangų plūduriuojančių ryškiaspalvių katerių su iš tolo matomais rėmėjų logotipais. Visų varikliai griaudė tarsi puolimui pasiruošę drakonai tik ir laukiantys, kada gaus ženklą startuoti.

      Frenkas metė įkypą žvilgsnį į buvusį draugą. Pats nesuprato, kodėl taip pasielgė – veikiausiai dėl nuo seno juos siejančio šeštojo jausmo. Markas taip pat pažvelgė į jį. Jo akyse buvo tarsi kažkas įrašyta… neviltis, nuo kurios Frenkui smarkiai spaudė širdį.

      Markas vėl nusisuko pirmas, Frenkas tespėjo išgirsti jį tyliai tariant:

      – Sono spiacente, il mio amico1.

      Varikliams užriaumojus ir kateriams šovus į priekį, Frenkas vis dar mėgino suprasti, ką jam pasakė Markas. Tam, kad kateris plauktų tiesiai, reikėjo ypatingo dėmesio.

      Per greitai, – pagaliau susiprato jis. Markas jo ką tik atsiprašė ir dabar plukdė katerį per bangas gerokai per dideliu greičiu…

      Pirmas skyrius

      Leksė buvo susirinkime, kai netikėtai atsivėrė Briuso kabineto durys ir į vidų įsiveržė jos naujoji padėjėja Siuzi.

      – Atleiskite, kad pertraukiau, – vos gaudydama kvapą tarė ji, – bet Leksė negali šito praleisti.

      Susijaudinusi Siuzi stvėrė šalia kavos aparato gulintį nuotolinio valdymo pultelį ir nukreipė jį į televizorių. Susirinkimo dalyviai išplėtę akis žiūrėjo, stebėdamiesi, iš kur pas merginą tiek akiplėšiškumo įsiveržti viduryje svarbaus susirinkimo.

      – Draugė man atsiuntė nuorodą per Twitter, – skubiai keisdama kanalus išpyškino Siuzi. – Tiesą sakant, nesu avarijų aistruolė, todėl jau buvau nuorodą beišjungianti, bet tada ekrane pamačiau jūsų, Lekse, veidą, buvo paminėtas ir jūsų vardas.

      Netikėtai penkiasdešimties colių įstrižainės ekrane pasirodė krištolo mėlynumo vandens vaizdas. Po sekundės jūros paviršių tarsi didingos strėlės perskrodė tuzinas katerių, palikę paskui save baltas purslų juostas. Niekam dar nespėjus susigaudyti, kas vyksta, Leksę nusmelkęs ledinis šaltis privertė pašokti nuo kėdės.

      Lenktynės greitaisiais kateriais – turtingų ir atsargumo nepaisančių žmonių sportas. Pompastiškas, energingas, testosteronu persunktas renginys buvo kvapą gniaužianti pertekliaus demonstracija. Pinigų, galios, savimeilės ir besaikio rizikavimo bei pavojų nepaisymo šou, dėl kurio dauguma žiūrovų stebėdavo reginį apimti baimės ir pagarbos. Tačiau Leksė jautėsi taip, lyg sapnuotų savo baisiausią košmarą, nes jau žinojo, kas nutiks vėliau.

      – Ne, – įtampos kupinu balsu pasakė ji. – Prašau išjungti.

      Tačiau jos niekas neklausė, buvo per vėlu. Leksei tebetariant šiuos žodžius, pirmaujančio katerio smaigalys rėžėsi į aukštą bangą ir ėmė kilti į orą. Baltas, žvilgantis kateris, regis, pasistiebė ant pirštų galų ir lyg iš jūros kylanti graži gulbė pakibo ore.

      – Nenuleiskite akių, – Siuzi iš nekantrumo beveik ėmė šokinėti vietoje.

      Leksė stvėrė už stalo krašto kaip tik tą akimirką, kai galingasis kateris, atlikęs šokiruojamai gracingą piruetą, ėmė verstis dugnu į viršų.

      Tačiau tai nebuvo triukas, nes atviroje katerio kabinoje matėsi du gyvi žmonės. Du bepročiai vyrai, besimėgaujantys galia, kuri šią akimirką jiems tapo mirties spąstais – į šalis byrėjo nuolaužos, kurios skriejo tarsi mirtini ginklai.

      – Šis itin pavojingas sportas kiekvieną sezoną baigiasi mažiausiai viena mirtimi, – pasakojo korespondentas. – Dėl gūsingo vėjo pakrantėje ties Livornu buvo tariamasi, ar saugu duoti leidimą lenktyniauti. Per susidūrimą su šėlstančia jūra kateris buvo išvystęs maksimalų greitį. Aiškiai matyti, kaip Frančeskas Tolis išsviedžiamas į jūrą.

      – O Dieve, juk ten kūnas! – siaubo persunktu balsu žioptelėjo vienas iš susirinkimo dalyvių.

      – Jo kolega Markas Klementė kelias minutes buvo įkalintas po vandeniu, bet narams pagaliau pavyko jį išgelbėti. Abu vyrai sraigtasparniu nugabenti į ligoninę. Nepatvirtintais duomenimis teigiama, kad vienas jų žuvo, o kitas kritinės būklės.

      – Gaudykite ją! – Jausdama, kaip žemė slysta iš po kojų, Leksė spėjo išgirsti griežtą Briuso paliepimą.

      – Čionai… – Kažkas pripuolė artyn ir padėjo jai atsisėsti.

      – Palenkite jos galvą tarp kelių, – nuaidėjo dar vienas patarimas, kol Briusas visais įmanomais žodžiais keikė Siuzi už nejautrų ir bukaprotišką poelgį.

      Leksė jautė, kaip kažkas nulenkia jos galvą ir tam nesipriešino, nors žinojo, kad šitai nepadės. Ji tik sėdėjo palinkusi į priekį, vario spalvos plaukams driekiantis iki žemės. Klausėsi pranešėjo glaustai apžvelgiamos Frančesko dvidešimt aštuonerių metų gyvenimo istorijos, kuri skambėjo tarsi nekrologas.

      – Frančeskas Tolis, laivų statybos giganto Salvatorės Tolio sūnus ir vienintelis vienos turtingiausių Italijos šeimų paveldėtojas, po trumpos ir nesėkmingos santuokos su Lekse Hamilton, kuri dar būdama vaiku išgarsėjo kaip kino žvaigždė, atsisakė savo plevėsiškų įpročių.

      Kambariu nuvilnijo murmesys, ir Leksė, žinodama, kad dabar veikiausiai ekrane rodoma jos ir Frenko nuotrauka, suvirpėjo. Jaunas… joje jis tikriausiai atrodo jaunas ir nerūpestingai laimingas, nes būtent toks jis…

      – Pastaruoju metu visa Tolio energija buvo sutelkta į šeimos verslą, nors ir lenktyniavo su Baltosios juostos komanda, kurią drauge su kolega, vienos didžiausių Italijos vynų gamintojų šeimų palikuonimi Marku Klemente, įkūrė prieš penkerius metus. Vyrai buvo geri draugai…

      – Lekse, išgerk gurkšnelį.

      Švelniai atitraukęs jai nuo veido plaukus, Briusas prispaudė jai prie lūpų stiklinę vandens. Leksė norėjo liepti jam atsitraukti ir leisti klausytis, bet lūpos buvo tarsi sustingusios. Draskoma kovos tarp savęs, Briuso ir šleikštulį keliančio ką tik regėto siaubo, Leksė netikėtai išvydo Frenką.

      Savo Frenką su kelių nesiekiančiais šortais ir baltais, kiekvieną ištreniruotą liauno, įdegusio kūno raumenį išryškinančiais marškinėliais. Stovintis už jachtos vairo, besijuokiantis ir atsukęs įdegusį veidą į ją; mirtinu greičiu plukdydamas juodu per bangas, jis visada jai varydavo siaubą.

      – Nesielk kaip kokia ištižėlė, Lekse. Eikš pas mane, atgauk…

      – Tuoj vemsiu, – sušnabždėjo ji.

      Mėgindamas pasitraukti iš pavojingo ruožo, pritūpęs elegantiškasis ir šaunusis Briusas Deitonas vos neparvirto ant nugaros. Leksė pakilo sunkiai, virpančia ranka susiėmė už burnos ir, apėjusi Briusą, puolė išėjimo link. Kažkas atidarė duris, ir ji keturiomis puolė į tualetą.

      Frenkas mirė, – aidėjo balsas dūzgiančioje galvoje. Gražus kūnas sumaitotas, nepasotinama aistra pavojams žiauriai nuslopinta.

      – Ne… – Užmerkusi akis ir susmukusi prie šaltos, plytelėmis klijuotos tualeto sienos, sudejavo Leksė.

      – Tik ne aš, bella mia. Aš nenugalimas…

      Vos nepaspringusi iš išgąsčio – jai pasirodė, kad pats Frenkas tiesiai jai į ausį sušnabždėjo šiuos žodžius – Leksė plačiai atmerkė žalsvai melsvas akis, kurios nuo šoko dabar atrodė beveik juodos. Jo čia, žinoma, nebuvo. Baltasieniame agonijos kalėjime ji buvo viena.

      Nepažeidžiamas.

      Iš jos gerklų išsiveržė lyg prismaugto žmogaus vaitojimas. Niekas nėra nepažeidžiamas! Argi jis pats tuo jau kartą nebuvo įsitikinęs?

      Pasigirdo

1

Atsiprašau, drauge mano.