Geležies karalienė. Julie Kagawa

jo valią, netgi pamiršęs savo vardą jis neįstengė išmesti iš širdies žmonos, kuri buvo likusi mirtingųjų pasaulyje.

      Stebėdama Ašo veidą jam kalbant, iš liūdesio aptemdytų akių supratau, kad šią istoriją jis ne šiaip sau girdėjo iš kitų, o pats buvo jos liudytojas. Jis žinojo apie orakulės paminėtą simbolį ir jo buvimo vietą, nes prisiminė saksofonininką iš karalienės rūmų. Dar vieną mirtingąjį, kuris tapo fėjūnų beširdiškumo auka.

      – Bėgo metai, – toliau pasakojo Ašas, – ir galiausiai karalienė užgaidos vedama paleido belaisvį. Bet kai jaunas vyras, kupinas tikrų ir įsivaizduojamų prisiminimų, sugrįžo pas karštai mylimą žmoną, pasirodė, kad praėjo šešiasdešimt metų, o jis netapo senesnis nė viena diena nuo to laiko, kai paliko mirtingųjų pasaulį. Saksofonininko žmona vis dar tebemūvėjo jo dovanotą žiedą ir nebuvo susiradusi nei naujo vyro, nei meilužio, nes nepaliovė tikėjusi, kad jis sugrįš.

      Ašui nutilus aš laisvąja ranka nusibraukiau ašarą. Dabar nebylūs skeletai ant akmeninės pakylos man nebeatrodė tokie kraupūs. Bent jau žiūrėdama į juos daugiau nebejaučiau kylant šleikštulio.

      – O kas buvo toliau? – vos girdimai pasiteiravau, viltingai žvelgdama į Ašą.

      Mintyse maldavau, kad ši istorija apie fėjūnus turėtų laimingą pabaigą. Ar bent jau nelabai baisią. Bet pastarojo meto patirtis sakė ką kita. Ašas papurtė galvą ir atsiduso.

      – Kaimynai aptiko juos tik po kelių dienų. Lovoje. Jaunas vyras ir raukšlėta senutė gulėjo susiėmę už rankų, žvelgdami vienas į kitą. Ant paklodžių tamsavo jau sukrešėjęs kraujas iš perpjautų venų.

      Nurijau gumulą gerklėje ir dar kartą pažvelgiau į skeletus, kurie po mirties laikėsi už rankų kaip ir gyvenime. Be galo nuliūdau, kad ir šiuokart fėjūnų istorija – tikra, o ne Volto Disnėjus sugalvota – pasibaigė blogai.

      „Įdomu, o kaip baigsis mano pačios istorija?“ – netikėtai dingtelėjo mintis, kuri privertė suraukti antakius. Nukreipiau žvilgsnį į Ašą, stovintį kitoje pakylos pusėje. Sidabrinės akys žvelgė tiesiai į mane ir širdis neramiai suspurdo. Juk ir aš įsipainiojau į fėjūnų istoriją. Tapau jos veikėja – mirtinga mergina, kuri įsimylėjo fėjūnų princą. Tokios istorijos retai baigiasi laimingai. Netgi jeigu man pavyks susidoroti su netikru karaliumi, sugrįžti į savo šeimą ir gyventi įprastą gyvenimą, ar Ašui atsiras vietos jame? Aš – mirtingoji, jis – nemirtingas ir sielos neturintis fėjūnas. Kokia bendra ateitis mūsų laukia? Ilgainiui aš pasensiu ir numirsiu. O Ašas gyvens amžinai arba kol žmonių pasaulis jam taip atsipyks, kad paprasčiausiai pats atsisakys gyvasties.

      Aš užsimerkiau, dėl šios karčios tiesios sunkus akmuo užgulė širdį. Ašas svetimas čia, mirtingųjų pasaulyje. Jo vieta Niekadaniekada, tarp kitų į save panašių būtybių, kurie gimė iš mitų, košmarų ir vaizduotės. Jis tėra nuostabi nepasiekiama svajonė, pasakų herojus. O aš (nepaisant gyslomis tekančio tėvo kraujo) vis dar mirtingoji.

      – Megana, – švelniai pašaukė Ašas, – kas nutiko?

      Staiga suirzusi nuvijau šalin niūrias mintis. Ne. Aš nepasiduosiu. Ši istorija yra mano, tiksliau mūsų. Tad atrasiu būdą, kaip mudviem gyventi ilgai ir laimingai. Juk aš tiek daug skolinga Ašui.

      Kažkas dusliai dunkstelėjęs užšoko ant mauzoliejaus stogo ir ant manęs nuo lubų pasipylė dulkės. Užsikosėjusi pradėjau mosuoti ranka, mėgindama ką nors įžiūrėti pro šapų lietų.

      – Kas tai?

      Ašas dėbtelėjo į viršų ir prisimerkė.

      – Ženklas, kad mums metas eiti. Laikyk.

      Jis metė man kažką iš kitos akmeninės pakylos pusės. Daiktas blausiai sužvilgo, kai pagavau jį. Tai buvo dulsvas auksinis žiedas, nuimtas nuo skeleto piršto.

      – Štai tavasis simbolis, – sumurmėjo Ašas ir prieš atsitraukdamas nuo pakylos staigiu beveik nepastebimu judesiu dar kažką įsikišo į apsiausto kišenę. – Metas nešdintis iš čia.

      Jis atplėšė duris ir davė man ženklą išeiti. Kai šmurkštelėjau pro plyšį, iš viršaus ant peties užtiško kažkas šilto, drėgno ir lipnaus. Kilstelėjau ranką prie kaklo ir pabraukusi supratau, kad tai putotos seilės.

      Klaikiai išsigandusi grįžtelėjau ir pažvelgiau aukštyn.

      Virš mauzoliejaus kybojo baugus pavidalas: mėnesienos nušviestame danguje aiškiai mačiau pakumpusį raumeningą ir neabejotinai antgamtišką padarą.

      Tirtėdama kaip epušės lapas žvelgiau į milžiniško juodo šuns didumo sulig jaučiu raudonas akis, pro pražiotus nasrus styrančias peilius primenančias iltis.

      – Ašai, – išlemenau traukdamasi atatupsta, o siaubingas šuo nenuleido nuo manęs ugnimi liepsnojančio žvilgsnio. Dyrėjo į kumštį, kuriame spaudžiau žiedą. – Ar tai…

      Jis išsitraukė kalaviją ir patvirtino:

      – Taip, tai Grimas.

      Siaubūnas nukreipė akis į Ašą ir suurzgė, kad net žemė sudrebėjo, paskui vėl sužiuro į mane kraują stingdančiu žvilgsniu. Galiausiai pritūpė ruošdamasis šuoliui: po glotniu kailiu subangavo raumenys, iš nasrų dribo putos. Ašas pakėlė virš galvos kalaviją ir, nenuleisdamas akių nuo Grimo, kreipėsi į mane:

      – Megana, kai pasakysiu „bėk“, skusk tiesiai į jį, o ne nuo jo. Supratai?

      Nors tai man atrodė tolygu savižudybei, pasitikėjau Ašu.

      – Gerai, – sušnibždėjau ir dar stipriau suspaudžiau žiedą, jausdama, kaip akutė sminga į delną. – Aš pasiruošusi.

      Grimas sustaugė, paskui pratrūko kurtinamu lojimu, nuo kurio man vos neplyšo galva. Panorau užsikimšti ausis ir užsimerkti. Matyt, būčiau sustingusi iš siaubo, bet mane išjudino Ašo šūksnis:

      – Bėk!

      Ir aš šoviau į priekį, o šuo, prašvilpęs man virš galvos, su baisiu trenksmu nusileido kaip tik toje vietoje, kur ką tik stovėjau.

      – Skuosk kiek kojos neša! – vėl suriko man Ašas. – Turime dabar pat išsinešdinti iš kapinių!

      Už mūsų Grimas suriaumojo iš įtūžio ir pasileido į ataką.

      3

Prisiminimas

      Ašas nukreipė Grimo pusėn spindinčių skeveldrų krušą, ant siaubūno pasipylė lediniai durklai ir nusmailinti varvekliai. Jie dužo, atsimušę į raumeningą kūną, arba atšokdavo nuo jo, nepalikę nė įdrėskimo, tačiau tai suteikė mums kelias brangias sekundes atsiplėšti nuo persekiotojo. Mudu lėkėme tarp antkapių eilių, atsidauždami į kriptas, nardėme tarp angelų ir šventųjų statulų, o karštas Grimo kvėpavimas jau tvilkė nugaras. Jeigu būtume bėgę atvira vieta, baisusis šuo būtų per kelis mirksnius pavijęs ir sudorojęs mane kaip guminį žaisliuką. Laimei, dėl siaurų takų jam teko truputį sulėtinti tempą. Mudu su Ašu vinguriuodami skutome per kapines, o Grimas lipo ant kulnų. Galiausiai priekyje išniro balta betoninė tvora.

      Ašas pirmas pasiekė ją ir mikliai pritūpė, kad galėčiau pasinaudoti juo kaip pristatoma pakopa. Baimindamasi, jog kiekvieną akimirką šuo gali suleisti dantis į nugarą, stryktelėjau Ašui ant kelio ir puoliau ropštis viršun, kabindamasi nagais ir pasispirdama kojomis. Ašas liuoktelėjo ant tvoros, lyg kas būtų už lyno patraukęs, ir pačiupo mane už rankos.

      Nuo kurtinamo staugimo suspengė ausyse ir aš padariau klaidą – atsisukau. Tiesiai prieš akis išniro pražioti Grimo nasrai, į nosį tvokstelėjo karštas dvokus kvėpavimas, ant veido užtiško seilių. Ašas vos spėjo patraukti mane nuo tvoros krašto, kai iltys caktelėjo vos per kelis sprindžius nuo veido.