Su sąlyga. Maureen Child

dieną neturi moters. – Maksas papurtė galvą ir išsiviepė.

      Jo savimi patenkintos šypsenos nepritemdė net griežtas Devo žvilgsnis.

      – Negaliu patikėti, kad net tu užkibai ant tos meškerės. Valentino diena? Tu rimtai? Visi vyrai pasaulyje žino, jog šią šventę sugalvojo saldainių gamintojai ir atvirukų fabrikantai. Tai moterų diena, mažasis broliuk. Ne vyrų.

      – Vienas saldainiukas, kelios gėlytės, šlakelis vyno ir štai – puikus vakaras jums abiem. Žinoma, – susimąstė Maksas, – ką tu apie tai išmanai. Nieko. Juk tai tu, ponas Romantike, leidai žmonai tave palikti Kūčių vakarą.

      – Žinai ką? Įsimylėjęs esi nepakenčiamas.

      – Keista, – mąsliai tarė Maksas. – Santuoka tavęs visai nepakeitė.

      Ne, nepakeitė. Kita vertus, – pamanė Devas, – juk nesituokiau teigdamas esąs įsimylėjęs. Jis vedė Valeri, nes jam reikėjo žmonos, o ji puikiai atitiko reikalavimus. Val turėjo gerų ryšių – atstovų spaudoje, visuomenės informavimo priemonėse, korporacijose, – ir gražiai atrodė įsikibusi jam į parankę.

      Bent jau iki tol, kol jį paliko. Devui jos netrūko, tikrai ne. Be Val jo gyvenimas ir toliau tekėjo įprasta vaga. Pačia įprasčiausia.

      – Būtent tą ir norėjau pasakyti, – tvirtai pasakė jis. – Esu toks pats, koks buvau iki vedybų.

      – Velniškai gaila, – tarė Maksas.

      Devas suraukė antakius ir priėjęs prie plačių langų pažvelgė į lauką. Jo akys ėmė klaidžioti po plačią, Hadson Pictures priklausančią žemę. Tai buvo galinė kino studijos teritorija, nuklota galybe įvairiausių dekoracijų tik ir laukiančių, kada atvyks operatorių komandos ir vėl prikels jas gyvenimui. Čia knibždėjo aktorių ir statistų, scenos darbininkų ir elektrotechnikų. Galinė kino studijos teritorija buvo tarsi miniatiūrinis miestelis, o Devas – jo meras.

      Tačiau užuot matęs savo valdas, glūdinčias pačioje Burbanko širdyje, Devas nesąmoningai regėjo Beverli Hilso vaizdą. Kur Valeri dabar gyveno savo bute; jo vidaus Devas nė karto nebuvo matęs.

      Atsigręžęs į brolį, jis tyliai paklausė:

      – Ką tai turėtų reikšti?

      – Jog tau laikas praregėti.

      Maksas su kėde pasisuko į Devą.

      – Santuoka su Val buvo rimtas mėginimas susikurti realų gyvenimą, tad kodėl leidai jai pasprukti?

      Sugriežęs dantimis Devas nukreipė akis į miesto vaizdą. Apie santuoką kalbėtis jis nenorėjo. Nei su Maksu. Nei su kuo nors kitu.

      Susierzinimas, kurį jautė, kai Val jį paliko – Kūčių vakarą! – dar nebuvo išgaravęs. Juk jis – Devlinas Hadsonas. Jo niekas nepalikdavo. Bent jau iki Val. O vieši santuokos žlugimo padariniai paliko kartėlį burnoje ir vis dar sukeldavo įsiūtį.

      Kiekvienas miesto laikraštis ir paskalų žurnaliūkštis spėliojo galimas Valeri išėjimo priežastis. Kelias savaites jiedviem su žmona ant kulnų nepaliaujamai lipo paparacai; Devas, nors ir labai nenorėdamas sau pripažinti, nusirito taip žemai, kad pradėjo tikrinti leidinių antraštes, mėgindamas sužinoti visas menkiausias naujienas apie tolesnį žmonos gyvenimą.

      Devas netikėtai atsisuko ir grįžęs prie stalo atsisėdo. Tik pajutęs saugią darbo stalo užtvarą tarp savęs ir brolio, jis vėl prakalbo:

      – Ar tau bent kartą šovė į galvą mintis, kad tai aš norėjau skirtis?

      – Ne. – Maksas papurtė galvą, atsilošė kėdėje ir ištiesęs kojas sukryžiavo kulkšnis. Jis atrodė visiškai atsipalaidavęs, kiek, žinoma, įmanoma atsipalaiduoti vilkint aštuonis šimtus dolerių kainuojančiu kostiumu. – Matai, Devai, tai ne tavo stilius. Kažką sumanęs niekada nesitrauki. Todėl, ne, tu nebūtum jos prašęs skyrybų. Nesuprantu tik vieno: kodėl leidai jai išeiti?

      – Leidau? – Dabar nusijuokė Devas ir sukryžiavo rankas ant pilvo. – Tu santykiuose, matyt, vadovaujiesi leidimais, ar ne? Manau, Dana su tuo tikrai nesutiktų.

      Maksas pirmą kartą susiraukė, akivaizdžiai mėgindamas susieti žodžius leisti ir Dana; galiausiai jo veide įtampa šiek tiek atslūgo.

      – Taškas tavo naudai. Na gerai, gal leidai netinkamas žodis. Tačiau ką, po galais, galvojai ją paleisdamas? Visiems šeimos nariams buvo aišku kaip dieną, kad Valeri dėl tavęs ėjo iš proto.

      Devas prisiminė, jog ji tikrai buvo pametusi dėl jo galvą, ir jį akimirksniu užplūdo prisiminimų lavina. Val visada beprotiškai troško leisti su juo laiką. Jos akys žibėdavo, lūpos nušvisdavo plačiausia šypsena. Į santykius su Devu ji leidosi entuziastingai, kupina gerų lūkesčių. O jis, žinoma, jos jausmus priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Ir kodėl neturėjo? Devas žinojo, kad Valeri jį myli. Ir tai buvo tik viena iš priežasčių, dėl kurių jis – šventai įsitikinęs savo sprendimo teisingumu – nusprendė susituokti. Kaip galima suklysti, jei žmona myli savo vyrą?

      Devą plūste užplūdo prisiminimai. Valeri šypsena. Valeri Prancūzijoje, Garbės filmavimo aikštelėje. Valeri lovoje, blankiai jam besišypsanti po katastrofiškos pirmosios nakties. Po velnių. Tai prisiminęs Devlinas net susigūžė kėdėje.

      Teisindamasis jis priminė sau nesitikėjęs ją būsiant nekalta. Nė sekundei nesusimąstė, jog ji galėtų nerimauti ir būti tokia įsitempusi, kad kiekvienas nervas prilygtų užtaisytam sprogmeniui.

      Tikrai ne didžiausio pasididžiavimo verta akimirka, – tyliai prisipažino sau Devas. Jis taip jos geidė, kad nė nepasivargino sujaudinti. Seksas tą naktį buvo gyva kančia; dėl šios priežasties kiekvienas vėlesnis mėginimas atkartojo pirmąjį. Prisiminimai Devui tapo neįveikiama kliūtimi, ir galiausiai dėl savo apgailestavimų bei augančios Valeri baimės seksas jiems taip ir liko nesėkme.

      Nuvijęs slogius prisiminimus į šalį, Devas sutelkė mintis į Maksą ir aiškiai tardamas žodžius pasakė:

      – Tai ne šeimos reikalas.

      – Viskas dėl mamos ir tėčio, tiesa? Dėl jų santuokos.

      Devas pervėrė brolį nuožmiu žvilgsniu. Sužinojęs, kad jų motina buvo neištikima tėvui, jis visiškai liovėsi tikėjęs santuokos šventumu. Šokiruojanti žinia paveikė jo požiūrį. Bet argi galėjo būti kitaip? Du žmonės, kuriuos jis visą gyvenimą laikė kone tobulumo įsikūnijimais, pasirodė besą visiški minkštakūniai.

      – Nepainiok jų į tai.

      – Kodėl? Tu nevertini jų poelgio blaiviai. – Maksas atsiduso. – Su tėvu apie tai nesikalbi, motinos išklausyti nenori, o su visais kitais elgiesi taip, tarsi krūtinėje turėtum ledo gabalą.

      – Aš dirbu, – suirzusiu balsu pareiškė Devas. – Gal dar nepastebėjai, kad šiuo metu baigiame statyti kelis filmus, jau nekalbant apie tuos niekingus Kino akademijos apdovanojimus…

      – Kalbame ne apie darbą, Devai. Kalbame apie tave. Apie tavo gyvenimą. Tau tereikėjo pasistengti, brolau. – Maksas suraukė antakius. – Val tave mylėjo, o tu viską sugadinai.

      Devą vėl perliejo kaltės jausmas, palikdamas nepasitenkinimą savimi. Jis nebuvo iš tų, kurie žvalgosi atgal. Jis niekada negromuliuodavo senų klaidų ir nesistengdavo suprasti, kur pasielgė netinkamai. Praeitis tėra praeitis, kurios nebegalima pakeisti.

      Devas iš lėto pakilo ir iš viršaus pažvelgė į brolį.

      – Aš nieko nesugadinau. Man regis, turėtum žiūrėti savo meilės reikalų, užuot rūpinęsis manimi ir mano žmona.

      – Devai, tu neturi žmonos, – priminė jam Maksas.

      Keista,