Su sąlyga. Maureen Child

irmas skyrius

      Devlino Hadsono galvą tarsi yla pervėrė dar vienas spigus klyktelėjimas, atsklidęs iš išorinės biuro dalies.

      Šį rytą jau ketvirta sekretorė gavo vazą gėlių, žaislinį gyvūnėlį ar didžiulę dėžę saldainių.

      – Valentino dieną reikėtų uždrausti, – sumurmėjo Devlinas.

      – Tokia jau šios dienos nuotaika, šefe.

      Devas metė staigų žvilgsnį į Megan Keri, savo padėjėją. Į šeštą dešimtį įžengusi šviesiaplaukė moteris papurtė galvą lyg sakydama, kad jis – didžiausias jos gyvenimo nusivylimas.

      – Prašyčiau be komentarų. – Devas iš patirties žinojo, jog geriausia sustabdyti padėjėją jai dar nespėjus įsibėgėti apie tai, kas tą akimirką neduodavo ramybės.

      – Nė neketinau nieko sakyti.

      – Tai būtų pirmas kartas, – po nosimi burbtelėjo Devas.

      Ir neklydo. Taip, jis yra vyriausias iš visų brolių. Taip, jis turi didžiausią galią Hadson Pictures dinastijoje. Taip, nuo jo žvilgsnio akimirksniu sustingsta agentai ir aktoriai. Tačiau Megan Keri buvo jo biuro – vadinasi, ir gyvenimo, – viršininkė, tad turėjo teisę išsakyti savo mintis nepaisydama Devo nuomonės.

      – Bet, – pradėjo ji patvirtindama, kad Devas ir vėl neklydo, – Šv. Valentino diena rytoj.

      – Dieve švenčiausias, – kone sudejavo jis. – Reikės išgyventi dar vieną siuntinių dieną.

      – Vaje, – sumurmėjo Megan, – romantikos fėja nė karto tavęs taip ir neaplankė, tiesa?

      – Ar neturi darbo? – atšovė Devas persmeigdamas ją šaltu žvilgsniu, kokiu paprastai perverdavo biudžetą viršijusius režisierius.

      – Patikėk manimi, – dramatiškai atsidusdama atsakė Megan, – kalbėtis su tavimi šia tema ir yra darbas.

      Nedaug trūko, kad Devas nusišypsotų. Tačiau nenusišypsojo.

      – Puiku. Klok viską, kad galėčiau toliau netrukdomas dirbti.

      – Taip ir padarysiu.

      Tarsi ją kas nors būtų galėjęs sustabdyti.

      Megan padėjo krūvą atspausdintų telefoninių pranešimų ant Devo stalo ir abiem rankomis įsirėmė į savo plačius klubus.

      – Kaip jau sakiau. Rytoj Valentino diena. Išmintingam vyrui tai būtų proga nusiųsti žmonai gėlių. Ar saldainių. Ar ir vieno, ir kito.

      Čiupęs pranešimus Devas įsmeigė žvilgsnį į tekstą, tarsi Megan kabinete nė nebūtų. Tarsi nuo ignoravimo ji būtų išgaravusi. Nesuveikė.

      – Mano manymu, – tęsė Megan, – bet kuri žmona apsidžiaugtų tokią dieną sulaukusi iš vyro dėmesio…

      – Mes su Valeri kartu nebegyvename, Megan, – griežtai priminė Devas. Kalbėti apie savo santuoką jis nenorėjo, kaip ir apie tai, kad žmona jį paliko. Jį paliko.

      Tačiau Megan prakalbus ta tema, Devo galvoje įsižiebė kibirkštėlė ir leidosi nešama jo minčių upės vandenimis.

      Devui ligi šiol buvo sunku patikėti, kad žmona jį paliko. Dėl Dievo meilės, kodėl? Juk jie gerai sutarė. Valeri turėjo atvirą sąskaitą visose Rodeo Drive parduotuvėse ir į valias laisvo laiko apsipirkinėjimui. Juodu gyveno Devo apartamentuose jo šeimos dvare, todėl jai net namų reikalais nereikėjo rūpintis. Val tereikėjo su juo gyventi.

      Tačiau akivaizdu: to neužteko jai išlaikyti.

      Dabar jis buvo vyras, kurio žmona gyveno aukščiausios klasės Beverli Hilso bute; ji buvo dažnai fotografuojama apsipirkinėjanti ar valganti priešpiečius kokiame nors populiariame miesto restorane ir netgi galėjo, dėl Dievo, su kuo nors susitikinėti…

      Devas kumščiu sugniaužė šūsnį pranešimų ir susiraukšlėjęs popierius tapo panašus į sulūžusį akordeoną. Susitikinėti su jo žmona – nepriimtina, tarė sau jis, tačiau aiškiai suvokė, kad situacijos pakeisti negali.

      – Visiškai teisingai, šefe, – pritariamai išsakė Megan. – Jūs tik gyvenate atskirai, bet nesate išsiskyrę.

      – Megan, – pro sukąstus dantis iškošė Devas, – jeigu vertini savo darbą, liaukis. Dabar pat.

      Megan prunkštelėjo.

      – Prašyčiau. Puikiai žinai, kad be manęs pražūtum.

      Tarpdury pasigirdo sodrus balsas:

      – Megan, jeigu jis tave atleis, aš pasamdysiu už dvigubai didesnį atlyginimą.

      Devas pakėlė akis į savo brolį Maksą.

      – Po velnių, sumokėsiu, kad tik ją pasiimtum.

      Megan piktai nužvelgė abu brolius.

      – Turėčiau atsistatydinti. Vien tam, kad įrodyčiau, jog be manęs neišsiversite. Tačiau nepasielgsiu taip – esu pernelyg geras žmogus ir neketinu stebėti, kaip žlunga ši vieta.

      Tai tarusi Megan išėjo aukštai iškelta galva, bet prieš uždarydama duris dar kartą piktai nužvelgė abu vyriškius.

      Devas atsilošė juoda oda trauktoje kėdėje.

      – Kodėl jos neatleidžiu?

      Perėjęs per erdvų kabinetą Maksas atsisėdo į kėdę priešais brolį.

      – Todėl, – patogiai įsitaisydamas atsakė jis, – kad ji čia dirba jau trisdešimt metų, pažįsta mus nuo vaikystės ir veikiausiai mudu užmuštų, jeigu pamėgintume ja atsikratyti.

      – Svarios priežastys. – Devas papurtė galvą ir apžvelgė patalpą. Jo akys neužkliuvo nei už įrėmintų filmų plakatų, kuriais buvo nukabinėtos sienos, nei už posėdžiams skirto stalo, nei už gėrimų baro, nei už funkcionalių, bet patogių baldų, nei už galinės Hadson Pictures kino studijos teritorijos vaizdo, besidriekiančio už plačių langų.

      Tai buvo jo pasaulis. Čia jis dirbo ir jautėsi laimingas.

      Tad kodėl, po galais, nėra laimingas dabar?

      – Ir ko šį kartą ji prie tavęs pristojo?

      Devas metė į Maksą staigų žvilgsnį.

      – Megan galvoja, kad Valentino dienos proga turėčiau nusiųsti Val gėlių.

      – Nebloga mintis. – Maksas susimąstęs suglaudė pirštų pagalvėles. – Ką tik nusiunčiau Danai puikiausių rožių ir didžiulę dėžę Godiva saldainių. Kodėl ir tau ko nors nenusiuntus Val?

      – Gal iš proto išsikraustei? – Devas pašoko ant kojų ir pradėjo žingsniuoti po kambarį. – Jeigu Valentino dienos proga nori dovanomis apipilti savo sužadėtinę, puiku. Bet gal pamiršai, kad Val mane paliko?

      – Argi tai tave nustebino?

      – Ką nori pasakyti?

      – Nagi, Devai. Ji dėl tavęs ėjo iš proto, o tu jos beveik nepastebėdavai.

      Devas sustojo kaip įbestas ir pasukęs galvą į brolį piktai jį nužvelgė.

      – Mano santuoka – ne tavo reikalas.

      Maksas gūžtelėjo pečiais.

      – Sakau tik tai, kad jeigu į santuokinį gyvenimą būtum įdėjęs tiek pastangų, kiek dedi norėdamas numaldyti įnoringus režisierius, dabar nebūtum vienas.

      – Labai ačiū, pone Įsimylėjęs Erzintojau.

      Maksas nusišypsojo.

      – Prisipažįstu. Jaučiuosi dėkingas radęs Daną. Po to, kai netekau Karen…

      Devas susigūžė. Jis neketino vėl iškelti velionės brolio žmonos temos, neketino priminti kančios, kurią šiam taip ilgai teko išgyventi.

      – Klausyk, džiaugiuosi, kad jautiesi laimingas. Bet tai nereiškia, jog visi gyvenime nori to, ką turi tu.

      – O gaila.

      – Po galais, Maksai, atėjai čia pamokslauti apie mano meilės reikalus? Gal dabar esi meilės guru?

      – Toli gražu! – Maksas sausai nusijuokė. – Bet