Atogrąžų romanas. Fiona Harper

Jis tenorėjo, kad viskas būtų kaip anksčiau, tenorėjo atsukti laiką atgal ir prikelti mirusiuosius. Tai, žinoma, buvo neįmanoma, todėl beliko susitaikyti su dar viena žvaigžde šeimoje. Visgi net taip susiklosčius įvykiams Alegra negalėjo nepastebėti, jog pasiekusi brandų amžių, kai jau galėjo užimti motinos vietą ir atlikti jos vaidmenis, ji prikėlė tėvą naujam gyvenimui.

      Tačiau šis vakaras – kitoks. Vaidmuo tebuvo jos ir tik jos. Kai rytoj ryte pasirodys apžvalgos, ji iškils arba nusileis.

      Alegra pamanė, kad jeigu jau pasinaudojo tėvu kaip pretekstu pasišalinti, galėtų nueiti ir su juo pasisveikinti, todėl nekreipdama dėmesio į jos žvilgsnį mėginančius sugauti žmones ji ėmė skintis kelią per minią. Trokštančių jos dėmesio buvo daug. Ji buvo premjeros žvaigždė. Juk šis vakaras buvo surengtas jos garbei.

      Tačiau Alegra nenorėjo su niekuo kalbėtis. Nei su tais, kurie jai pavydėjo ar ją idealizavo, nei su tais, kurių ji visai nepažinojo, kurie ją laikė keista, magiškų galių turinčia butybe. Apdovanota – ar geriau būtų sakyti prakeikta? – talentu, apie kurį kiti nedrįsdavo nė svajoti. Jie žvelgė į ją taip, tarsi ji būtų kitokia. Tarsi ateivis iš kosmoso, kurį reikia tirti, aptarinėti ir analizuoti. Tačiau tikrai ne žmogus.

      Atiduotų viską, kad bent vienas planetos gyventojas sugebėtų pamatyti joje ne vien klostytą sijonėlį ir puantus.

      Brautis per minią buvo sunku. Galiausiai ji tiesiog sustojo – beprasmiška prasibrauti. Sustojo ir laukė, kol žmonės atvers praėjimą. Toks sąstingis šiandieną tebuvo dar vienas jos išskirtinumas.

      Visi aplinkui šventė. Burys žmonių mėnesių mėnesiais ruošėsi šiam vakarui, todėl dabar, įtampai atslugus, džiaugsmas ir juokas liejosi per kraštus.

      Tačiau Alegra nieko nejautė.

      Nei džiaugsmo. Nei putojančių jausmų. Nieko, ką beviltiškai trokštų išlieti.

      Nebent troškimą klykti.

      Tikrai keista. Jau keletą metų ji mąstė, kas nutiktų, jeigu vieną dieną taip ir pasielgtų. Ką pagalvotų žmonės, jeigu paprastai santuri Alegra Martin salės viduryje nutrauktų smagų klegėjimą iš pat sielos gelmių sklindančiu klyksmu.

      Žiūrovų veidų išraiškos būtų neįkainojamos.

      Alegra brangino šią mažą fantaziją, padėjusią išgyventi daugybę kur kas nuobodesnių pobuvių, pietų bei labdaros renginių. Tik ji jai nebeatrodė juokinga, nes šį vakarą fantaziją norėjosi paversti realybe. Ji iš tiesų norėjo klykti. Tiesą sakant, noras taip sparčiai augo, kad ėmė kelti baimę.

      Ji privalėjo judėti, bet kokia kaina skintis kelią į priekį, net jeigu tai reikštų, kad trumpam tektų pajudėti priešinga kryptimi nuo vietos, kur stovėjo tėvas. Alegra baiminosi, kad jei ji sustos ir abi kojos pernelyg užsibus vietoje, pasiduos pernelyg viliojančiai pagundai.

      Nepaisant vingiavimų per Gėlių salę, jai pagaliau pavyko priartėti prie tėvo. Jis karštai diskutavo su meno vadovu ir dar nebuvo pastebėjęs zigzaginių dukters manevrų. Jai tik pavyko išgirsti savo vardą. Nė vienas vyrų neatrodė patenkintas.

      Nejaugi ji šį vakarą pasirodė prastai? Nejaugi visus nuvylė? Nuo tokios minties jai kilo panika. Toji vidinė varomoji jėga ją paveikė be galo keistai: kai Alegra jau buvo bežengianti į vyriškių pokalbio ratą, jos dešinėje atsivėrė plyšys, ir, užuot prasiskynusi kelią pasisveikinti su tėvu, ji nėrė į tarpą.

      Pajudėjusi kita kryptimi, Alegra negalėjo sustoti. Palikusi už nugaros triukšmingą susiburimą ir taurę su šampanu, ji galvotrukčiais nulėkė mediniais laiptais į apačią ir atsidurė fojė. Paskui skubiai pasuko pro drabužinę ir jau po kelių sekundžių stovėjo tarp Koven Gardeno kolonų ant grindinio akmenų; pagaliau šaltas nakties oras ramino jos plaučius.

      Toliau ji nebėgo, tik stovėjo ir mirksėjo.

      Ką ji daro?

      Išeiti nevalia. Pabėgti draudžiama.

      Jos laukia tėvas. Pasveikinti taip pat laukia bendradarbiai, investitoriai ir antraeiliai karališkosios šeimos nariai.

      Ne, – atsiliepė Alegros kunas. – Užteks. Ji buvo linkusi su juo sutikti.

      Dabar, nuslūgus pasirodymo sukeltai adrenalino bangai, kūną skausmingai maudė. Ant kojų ji jau nuo šešių – ankstyvą rytą dalyvavo pamokoje, vėliau beveik visą popietę praleido su partneriu Stefanu derindama paskutinius pas de deux pakeitimus, kurie buvo be galo svarbūs. Baletas, kuris iš šalies žiūrint atrodė lengvas ir nežemiškas, iš tiesų buvo neįtikėtinai varginantis ir sunkus.

      Kelias sekundes Alegra stovėjo užmerktomis akimis visiškai nejudėdama. Užlaikyk orą, paskui lėtai… ramiai iškvėpk.

      Nelaimei, pareigos jausmas yra išdegintas baleto šokėjų širdyse.

      Pro sukąstus dantis išpūtusi paskutinius anglies dvideginio likučius, Alegra vėl pakėlė vokus.

      Tada su visa balerinai priderančia gracija apsisuko ir varoma naujai susikaupusios jėgos užskriejo laiptais į viršų pas svečius. Taurė šilto šampano jos tebelaukė ten, kur buvo palikta; Alegra paėmė ją nuo turėklo, pasitempė ir vėl paniro j kūnų jūrą.

      Pramerkusi vieną akį, Alegra be menkiausio entuziazmo įsistebeilijo į šalia lovos stovintį skaitmeninį laikrodį. Miegoti jau per vėlu. Bet ir keltis gerokai per anksti.

      Et. Kam rūpi?

      Po premjerų ji visada šitaip jausdavosi – pavargusi, susijaudinusi, nerimstanti dėl recenzijų, kurios vos už kelių valandų pasirodys rytinėje spaudoje.

      Žinodama, kad vaikydamasi miego ji tik dar labiau suirs, ant naktinio stalelio apčiuopomis ėmė ieškoti televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio; radusi nukreipė į tamsą. Kambarį užliejo melsva šviesa. Alegra primerkė akis ir norėdama nutildyti akį rėžiančią orkaitės šveitiklio reklamą pakartotinai spustelėjo garso mygtuką. Pažadinti tėvo ji nenorėjo.

      Paskui perjungė kelis kanalus. Ir dar kelis.

      Tokiu metu tikrai nieko įdomaus neįmanoma rasti, tiesa? Tik informacinės reklamos, televizijų programos arba ištęstos dokumentinės laidos apie seniai pamirštas progresyvaus roko grupes. Alegra toliau perjunginėjo kanalus, kol galiausiai pametė jų skaičių ir jau buvo beišjungianti televizorių, kai netikėtai įjungto kanalo vaizdas privertė ją stabtelti.

      Besišypsančios rudos vyro akys. Ir žavingiausia šypsena.

      Ji sulaikė kvapą. Metusi žvilgsnį į kambario duris, Alegra vėl skubiai grįžo prie vaizdo televizoriaus ekrane. Neatplėšdama akių ji stipriai spustelėjo garso mygtuką ir laukė, kada ausis pasieks vos girdimas garsas; paskui įjungė subtitrus, kad kompensuotų garso trukumą. Tik tada pagaliau sugebėjo atsikvėpti.

      Finas Makleodas. O Dieve, jis nuostabus!

      Spinduliuojantis atšiauria vyriška energija ir žibančiomis akimis.

      Tamsūs plaukai, kurie, regis, nežinojo, ką reiškia tvarkingai gulti, užkritę ant vieno šono, o seniai skutimosi peiliuką mačiusį žandikaulį buvo ištempusi šypsena. Alegra net nenutuokė, kad tokiu metu kartojamos Bebaimio Fino laidos. Tai, žinoma, tik į naudą, nes jei būtų žinojusi galinti visą naktį žiūrėti, kaip jis šokinėja į sraunias upes ar pirštų galais pakimba nuo uolų atbrailų, taip ir būtų dariusi. Tačiau tada miego stokojanti baleto šokėja Karališkajame operos teatre nebūtų pasiekusi aukštų rezultatų.

      Kartais jaučiuosi tokia sena, – pagalvojo Alegra. Ne itin geras jausmas, kai tau vos dvidešimt treji, tiesa? Tačiau ji iš tiesų jautėsi taip, tarsi ta pačia nepailstančia pamokų, repeticijų ir pasirodymų karusele suktųsi taip ilgai, kad paseno anksčiau laiko. Nieko nuostabaus, kad giliai širdyje ji troško kažko nepatirto ir naujo.

      Alegra žvilgsniu grįžo prie televizoriaus,