Atogrąžų romanas. Fiona Harper

>

      Pirmas skyrius

      Dėl sraigtasparnio keliamo triukšmo pašnekesys būtų tikrai neįmanomas. Ir gerai, pamanė Finas, nes neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką galėtų kalbėtis su šia smulkute šalia sėdinčia mergina. Jos akys buvo baimingai išsiplėtusios, kojos įsitempusios, o ereliški pirštai stipriai gniaužė saugos diržą, tarsi šis būtų gelbėjimosi virvė.

      Ir ką Saimonas, velniai griebtų, sugalvojo?

      Anai Pireli radau tobulą pakaitalą, – Fino ausyse tebeaidėjo prodiuserio žodžiai. – Palauk ir pats pamatysi! Tikra bomba!

      Finas iš karto suprasdavo, kada jam mėginama įbrukti netikusią prekę, o šįkart jo nuogąstavimai tik pasitvirtino. Pats šios merginos nė už ką nebūtų pasirinkęs į viešnias.

      Smulkutė. Baleto šokėja, sakė Simonas. Jeigu juodu stovėtų greta, vargu ar ji siektų jo pečius. Nė per plauką nepanaši į amazonišką, sportišką šviesiaplaukę teniso žaidėją, kuri dabar turėjo sėdėti šalia.

      Ne, ši moteris buvo tokia smulkutė, kad jos beveik nesimatė. Papūtus stipresniam vėjeliui veikiausiai nuskristų…

      Prisiminęs vėją Finas pasisuko ir pažvelgė pro langą. Pasak meteorologų, audra turėjo prasidėti prieš saulėtekį, tačiau permainingas tropikų oras jau dabar ruošėsi surengti vaizdingą sutikimą. Virš horizonto kabėjo pilkai rausvas debesis, jūra sparčiai temo ir vis labiau bangavo.

      Pilotas suraukė antakius, atsisuko į Finą ir papurtęs galvą vėl sutelkė dėmesį į temstantį dangų.

      Nelaimei, Finas puikiai žinojo, ką tai reiškia. Atsisegęs saugos diržą ištiesė ranką į kuprinę. Galėjo lažintis, kad balerina tokiam žingsniui nesiryš, ir netrukus į laikinąjį prieglobstį – nuošalią tropikų salą – leisis tik jis ir kompanijos operatorius Deivas.

      Nejau Saimonas manė, kad ši moteris – galima sakyti, mergaitė – tiks ištvermės reikalaujančiai išlikimo laidai? Fino akys sutiko Deivo žvilgsnį. Abu pažvelgė į tarp jųdviejų sėdinčią susitraukusią smulkutę moterėlę, paskui vėl vienas į kitą. Regis, Finas ne vienintelis manė, jog Saimono pastangos vietoj Anos surasti įžymybę baigėsi fiasko.

      Operatorius taip pat suskubo tikrinti, ar įranga vietoje. Likusieji komandos nariai turėjo atvykti civilizuotesnėmis priemonėmis šiek tiek vėliau, o kol kas jiems buvo reikalingas tik Deivas, kuris mielai vykdydavo Fino nurodymus. Nors jis nuolat bumbėdavo esąs dėl to nepatenkintas, Finas buvo įsitikinęs, kad Deivas slapčia mėgavosi tokia padėtimi.

      Smulkioji balerina stebėjo abu vyriškius taip, tarsi gyvenime nebūtų mačiusi, kaip žmonės kraunasi kuprinę. Ji sėdėjo visiškai nuščiuvusi, vienintelė judanti kuno dalis buvo akys, kurios lakstė nuo Fino prie operatoriaus.

      – Kas čia vyksta? – paklausė ji, tačiau Finas neišgirdo; tik pamatė sujudančias lūpas.

      Jis pabrėžtinai parodė į virš salos besikaupiančius juodus debesis, kurie artėdami nuo horizonto darėsi vis didesni, ir garsiai sušuko:

      – Artėja audra. Privalome tuoj pat judėti.

      Jos lūpos vėl sukrutėjo. Finas buvo tikras, kad balerina ką tik atkartojo paskutinius jo žodžius.

      – Judėti, – pasakė jis ir linktelėjo galva.

      Jai pasisekė. Jei Finas būtų buvęs vienas, seniai būtų šokęs iš skrendančio sraigtasparnio į vandenį. Tačiau naujokams tai buvo pernelyg pavojinga. Šokti vis tiek reikės, bet nusileidimas toli gražu nebus lėtas ir ramus, su virvėmis, kokį buvo suplanavęs nuo pradžių. Visgi pagrindinio elemento, kuriuo gyvenime ir televizijos laidoje Finas visada galėjo pasitikėti – fakto, kad niekas nevyksta pagal planą, – netrūko ir dabar. O kaip tik šitai jam labiausiai ir patikdavo.

      Jis bakstelėjo į balerinos saugos diržo sagtį. Ji tik dar stipriau sugniaužė ją ir pervėrė laidos vedėją piktu žvilgsniu.

      – Dvi minutės, – pasakė jis ir pirštu dūrė į apačią.

      Nevirptelėjo nė vienas balerinos raumuo, net stipriai suraukti antakiai, tačiau jos veidas vis tiek pasikeitė. Kažkas pasikeitė jos akyse, kurios, jis pastebėjo, buvo tokios pačios spalvos kaip ir apačioje besidriekianti jūra tykiuoju metų laiku. Spindinčiose, vaiskiai mėlynose. Susirūpinimas jose peraugo į paniką.

      Finas toli gražu nebuvo nejautrus žmogus, tačiau vesti šią mergaitę už rankos neturėjo kada. Audrai prasidėjus sraigtasparnis privalėjo išlikti saugiu atstumu nuo debesies. Nebuvo laiko ją guosti. Griežta meilė buvo vienintelė išeitis.

      – Atsisek diržą, – pirštais imituodamas veiksmą sušuko jis. Balerina dvejojo, bet šito buvo negana. Finas garsiai pakartojo įsakymą, nors širdyje bepradedanti megztis užuojauta liepė elgtis švelniau. Gailestį jis kaipmat nuvijo į šalį, nes dar armijoje buvo išmokęs, jog parodytas gailiaširdiškumas dar labiau sustiprina delsiančiojo dvejonę. Arba priverčia sustingti ir supanikuoti.

      Tai nebuvo priimtina. Nuo jo veiksmų galėjo priklausyti sraigtasparnio komandos gyvybės.

      Balerinos akyse vis dar sukosi baimės verpetai, ir nors ji neatplėšė žvilgsnio nuo Fino, pirštai ėmė knibinėti sagtį, kol galiausiai ši atsilaisvino.

      Gera mergaitė.

      Pritarimui dar nespėjus pasirodyti veide Finas jį užgniaužė. Šitai jis pasakys vėliau, kai darbas bus baigtas. Tokiu pat būdu Finas vedė baleriną per visus išbandymus. Jis šaukė – ji vykdė. Viskas vyko puikiai.

      Regis, praėjo ištisa amžinybė, iki sraigtasparnis nusileido dešimties pėdų nuo paplūdimio, kuris artimiausią savaitę turėjo tapti jų laikinais namais, atstumu. Finas instinktyviai šoko pro atviro sraigtasparnio šoną ir apsivertęs kuliu palietė žemę. Deivido bumbtelėjimas reiškė, kad iššokti liko tik vienam keleiviui.

      Finas vėl pasisuko į sraigtasparnį. Balerina stovėjo tarpduryje, o jos krumpliai iki baltumo spaudė metalinį korpuso kraštą. Neatrodė, kad ji skubėtų pasileisti. Deja.

      – Šok! – suriko Finas ir mostelėjo abiem rankomis į viršų.

      Beveik tą pat akimirką jį parbloškė skraidanti balerina. Ji veikiausiai iššoko tada, kai jis paliepė, nors Finas tikėjosi turėsiąs sušukti dar bent kartą. Nusileidimas buvo toks netikėtas, kad išvertė jį iš kojų, ir juodu drauge atsidūrė ant žemės. Sraigtasparnis nutolo ir jis vos būdamas sąmoningu girdėjo tylantį sraigto gaudesį.

      Finas gulėjo ant žemės sunkiai šnopuodamas. Drėgnas smėlis vėsino nugarą, o virpanti balerina šildė krūtinę.

      – A-atleisk, – sumikčiojo ji, bet taip ir nepajudėjo. Tikriausiai ji šoko būsenoje. Arba įsižeidusi.

      Tačiau ji atsiprašinėjo be reikalo. Finas mėgo staigmenas. Jos gamindavo saldų adrenalino ir endorfinų kokteiliuką, kuris jam visai patikdavo. Net kai tie siurprizai – skraidančios balerinos. Staiga suvokęs situacijos komiškumą Finas sukikeno.

      – Koks, sakei, tavo vardas? – kreipėsi jis į vos per centimetrą nuo savųjų pakibusias mėlynas akis.

      – Ale… – sugergždė ji. Paskui pamėgino dar kartą: – Alegra.

      Finas išsiviepė.

      – Na tai, Ale…gra, – kad ir kas būtum… – Stebėtinai lengvai pakėlęs merginą nuo savęs Finas atsainiai pasodino ją ant smėlio. Jeigu pakiltų vėjas, jis tikrai turėtų pririšti ją prie medžio. Paskui dar plačiau šypsodamasis pašoko ant kojų ir ištiesė Alegrai ranką. Dangus buvo pilkas kaip plienas, o iš vėjo, kuris balerinai į veidą plakė jos į uodegą surištus ilgus šviesius plaukus, Finas suprato, kad liūtis prasidės vos už kelių minučių.

      – Sveika atvykusi į rojų, – pasakė jis.

      Antras skyrius

      Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas

      Alegra nejudėdama laukė, kol pro šalį į Karališkojo operos teatro sceną įeis kordebaleto šokėjos.

      – Sveika atvykusi į rojų, – pasakė jis.

      Kvėpuok, – priminė ji sau. – Atsipalaiduok. Žingsnelius repetavai tūkstančius kartų. Tavo kūnas žino, ką daryti. Pasikliauk juo.

      Dabar