Prisimink, kas esi. Carole Mortimer

nereikia prakeiktos namų šeimininkės! – susinervinęs pakartojo jis.

      – Kaip jau sakiau, aš tuo abejoju, – draugiškai paerzino jį Stefanija eidama nusišluostyti rankų į rankšluostį, kuriam taip pat reikėjo karšto muiluoto vandens, o dar geriau – dezinfekcinės priemonės! – Stefanija Makinli, – prisistatė ji ištiesusi sausą ranką. – Aš nesu šeimininkė.

      Džordanas tyčia nepaspaudė jai rankos, tik sunkiai atsiduso žiūrėdamas į ją pro primerktus vokus. Bebaigianti trečią dešimtį Stefanija turėjo neįtikėtinai ilgas tamsias blakstienas, puošiančias dideles žalias akis, o riestą nosytę puošė vos įžiūrimos strazdanos, įprastos tokioms rudaplaukėms. Jos lūpos buvo putlios, apatinė šiek tiek storesnė už viršutinę, o smakras kiek atsikišęs, ryžtingas. Po paprastais marškinėliais ir džinsais buvo galima įžvelgti seksualų kūną, o šios moters liežuvis – tai jis jau suprato – buvo kaip gyvatės.

      Niekas, net abu broliai, kelis pastaruosius mėnesius neišdrįso kalbėti su Džordanu taip, kaip ką tik Stefanija Makinli…

      – Iš kur tu pažįsti Lukaną? – netikėtai pasiteiravo Džordanas.

      – Aš jo nepažįstu. – Stefanija atitraukė ranką. – Bent jau ne taip, kaip, man regis, jūs manote. – Ji vėl pašaipiai nužvelgė jį.

      Džordanas stovėjo ilgiau nei paprastai, todėl pradėjo skaudėti klubą. Smarkiai. Tai dar labiau pablogino ir taip prastą jo nuotaiką.

      – Ar tai Lukanas sumanė šį pokštą ir nusprendė sumokėti moteriai, kad atsigultų su manimi į lovą?

      Stefanija su šypsena atrėmė tyčinį įžeidimą ir mintyse ironiškai šyptelėjo abejodama, ar nedraugiškai nusiteikęs vyras, su kuriuo ji buvo susitikusi praėjusią savaitę, išvis turi humoro jausmą!

      – Ar aš panaši į moterį, kuri už pinigus mylisi su vyrais?

      – Iš kur, po velnių, man žinoti? – pasityčiojo Džordanas.

      – Norite pasakyti, paprastai nemokate moteriai, kad eitų su jumis į lovą? – Aišku, Stefanija gerai žinojo: Džordanui Simpsonui buvo sunku apsiginti nuo moterų, o ne priešingai!

      – Ne, paprastai nemoku, – išspaudė jis.

      Stefanija suprato – kalbėdamas apie intymius dalykus Džordanas tyčia bando išvesti ją iš kantrybės ir sutrikdyti. Jam sekėsi, o šiuo atveju tai buvo negerai.

      Ji suraukė antakius.

      – Patikėkite, man visiškai neįdomu gultis į lovą su vyru, kuris taip pritvinkęs savigailos, kad atsiskyrė ne tik nuo savo šeimos, bet ir nuo viso pasaulio.

      Džordano veidas grėsmingai pajuodo.

      – Ką, po velnių, jūs apie tai išmanote? – piktai paklausė jis. – Nemanau, jog nutuokiate, ką reiškia kęsti užjaučiamus žvilgsnius kaskart, kai išeinate į lauką pasiremdama lazda vien dėl to, kad nepakliūtumėte į dar keblesnę padėtį, jei žnegtelėtumėte ant užpakalio!

      Prieš atsakydama Stefanija sudvejojo.

      – Ne, daugiau jau ne…

      Jo auksaspalvės akys virto siaurais plyšeliais.

      – Ką norite tuo pasakyti?

      Stefanija ramiai sutiko jo pykčio kupiną žvilgsnį.

      – Noriu pasakyti, kad būdama dešimties metų aš patekau į avariją ir dvejus metus gyvenau įkalinta invalido vežimėlyje. Visą tą laiką aš negalėjau vaikščioti net pasiremdama lazda. Kaip matau, jūsų abi kojos vis dar juda, todėl iš manęs nesulauksite užuojautos žvilgsnių, kurie jums atrodo tokie įžeidžiantys kitų žmonių akyse!

      Paprastai Stefanija nepasakodavo savo pacientams apie laiką, kurį ji praleido invalido vežimėlyje. Nematė reikalo to daryti ir nebūtų prakalbusi apie tai dabar, jei iššūkis Džordano balse nebūtų palietęs skaudamos vietos.

      – Jums pasisekė, kad pakilote ir galite vaikščioti, todėl ir manote, jog visi, atsidūrę tokioje padėtyje, privalo elgtis taip pat, tiesa? – paklausė Džordanas.

      – Taip, jums atsitiko nelaimė ir buvote sužalotas, dabar esate silpnesnis ir ne toks sveikas kaip anksčiau. Turite su tuo susitaikyti ir gyventi arba tam priešintis, o ne slapstytis čia ir savęs gailėtis. – Iš jaudulio Stefanija sunkiai atsiduso.

      Staiga Džordanas viską suprato ir įrėmė į ją akis.

      – Jeigu Lukanas neatsiuntė jūsų čia su manimi mylėtis, tai kas, po velnių, jūs esate? Dar viena gydytoja? O gal mano arogantiškas vyresnysis brolis nusprendė, kad man reikia psichiatro? – Jis paniekinamai patempė viršutinę lūpą.

      Stefanija Makinli suraukė tamsius antakius.

      – Perskaičiusi jūsų ligos istoriją padariau išvadą, kad jūsų kaukolė dėl kritimo nenukentėjo.

      – Taip, – atžariai patvirtino Džordanas.

      Ji kilstelėjo antakius.

      – Ar jūs manote, kad jums reikia psichiatro?

      Džordanas piktai susiraukė.

      – Aš nedalyvausiu šiame spektaklyje, panele Makinli.

      – Patikėkite, nelaikau to spektakliu, pone Simpsonai…

      – Jūs žinote, kas aš esu? – įsiterpė Džordanas.

      – Savaime aišku, aš žinau, kas jūs. – Iš susierzinimo jai ant kaktos atsirado gili raukšlė. – Esate garsus žmogus. Suprantama, dabar ne taip kaip paprastai… mandagus ir žavingas, – taktiškai užbaigė, – bet vis dėlto esate jūs.

      Ar tai tikrai tiesa? Kartais Džordanas abejodavo. Prieš šešis mėnesius jis mėgavosi gyvenimu. Gyvenimu Kalifornijoje. Jis darė tai, kas jam patiko. Būdamas ganėtinai mandagus ir žavus, galėjo mylėtis su bet kuria jį dominančia moterimi. Bet po nelaimingo atsitikimo viskas pasikeitė. Jis pasikeitė.

      – Tokiu atveju, panele Makinli, man reikia, kad kas nors sukurtų scenarijų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka šlubas vyras! Gal pažįstate tokį žmogų? – apimtas nevilties suniurnėjo Džordanas, kaip jau buvo įpratęs, saugodamas dešinįjį šoną, nes sužalotus klubo ir kojos raumenis bei kaulus einant velniškai skaudėjo. Po velnių, jam vienodai skaudėjo ir einant, ir stovint!

      – Ne, po ranka tokio neturiu, – šiurkščiai atšovė rudaplaukė. – Jums jo net nereikėtų, jeigu, užuot gailėjęsis savęs, sutelktumėte visas jėgas ir pasistengtumėte pasveikti.

      – Prakeikimas! – pasibjaurėjęs Džordanas sudejavo ir pakėlė į dangų maldaujančias akis. – Jūs esate dar viena sadistė fizioterapeutė, tiesa? Atvažiavote į šį kalėjimą ir masažuosite tol, kol negalėdamas ilgiau kentėti pradėsiu staugti. – Tai buvo ne klausimas, o teiginys; nuo tada, kai chirurgas sulipdė jo sutrupintus kaulus, ne vienas fizioterapeutas ištisas savaites, o paskui ir mėnesius plušo su jo koja ir klubu. Nė vienam nepavyko pasiekti nieko daugiau, tik nusiųsti jį į pragarą ir sugrąžinti iš ten.

      – Tai, kad jums koją skauda, galima vertinti teigiamai, o ne neigiamai, – atkirto Stefanija Makinli.

      – Aš tikrai apie tai pagalvosiu antrą valandą nakties, kai negalėsiu miegoti, nes skausmas varys iš proto!

      Lukanas Sent Kleras įspėjo Stefaniją, kad jo brolis yra itin agresyvus, tačiau užmiršo pridurti, jog dar ir užsispyręs, neišmintingas!

      – Jūsų atveju gali būti, jog skausmas – geras ženklas – tai reiškia, kad raumenys pradeda normaliai funkcionuoti, – kantriai paaiškino ji.

      – Bet