Sulaužyta priesaika. Daiva Kašiubaitė

Paskui laukė vienišas vakaras prie televizoriaus.

      Kas ta tamsiaplaukė, sėdinti kavinės salėje ir laukianti, kad jis nusivežtų ją į savo būstą? Ragana, laumė ar miško fėja? Kodėl po tų naktų, praleistų jos glėbyje, jis nebenori net pagalvoti apie jokią kitą moterį? Ką tokio turi Valdonė, ko neturi jokia kita, net ir įspūdingiau už ją atrodanti mergina?

      Daumantui persikėlus pas Vaidilę, Raigardas pajuto tikrąjį vienatvės skonį. Draugo išvykimui pasipriešinti jis negalėjo, bet kas trukdė susirasti paguodą kokios nors gražuolės glėbyje? Rudos akys, štai kas trukdė. Persekiojo dieną ir naktį. Tarsi prakeikimas.

      ***

      – Tu čia gyveni? – nuoširdžiai nustebo Valdonė, kai prabangus Raigardo automobilis sustojo prie penkiaaukščio blokinio namo Žirmūnų gatvėje.

      – Kas nors negerai? – grįžtelėjęs paklausė vaikinas ir išjungė variklį.

      – Ne, ne, priešingai. Labai gerai. Džiaugiuosi, kad čia gyveni. Maniau, judu su Daumantu kaimynai, – skubiai tarė ji ir atsisegė saugos diržą.

      – Ne, mudu tik mokėmės ir dirbome kartu. O gyvenome skirtinguose pasauliuose. Juolab dabar, kai jis išvyko… – Raigardas kiek patylėjo. – Domas už mane daug turtingesnis. Tačiau jis butą nuomojosi, o aš turiu nuosavą. Tėvai paliko…

      – O kur tėvukai? Į sodo namelį iškraustei, kad tavo laisvei netrukdytų? – nieko neįtardama linksmai paklausė Valdonė.

      Raigardo veidas apsiniaukė, jis kiek patylėjo ir žiūrėdamas kažkur į tolį tyliai pasakė:

      – Mano tėvai mirę, Valdone.

      – Mirę?! – šūktelėjo ji ir impulsyviai sugriebė jam už rankos. – Atleisk, nežinojau. Man labai gaila.

      – Praėjo jau nemažai laiko, – liūdnai šyptelėjęs jis vėl atsisuko į merginą. – Apsipratau. Tai kylam? Viduje šiek tiek padoriau nei iš išorės.

      Tai buvo jaukus dviejų kambarių butas su nedidele virtuve. Kambariai erdvūs ir patogiai apstatyti. Savo kambarį Raigardas buvo visiškai pakeitęs– ne tik perdažė, bet ir apstatė moderniais baldais, prikaišiojo elektroninės įrangos, tačiau svetainėje buvo likę senieji tėvų baldai. Kambarys dvelkė praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio dvasia. Vos įėjusi į šį kambarį Valdonė iškart pajuto jame užsilikusią jo buvusios šeimininkės rankų ir širdies šilumą. Tas vaikinas sentimentalus, – nusistebėjo Valdonė, smalsiai nužiūrinėdama didžiulę sekciją, prigrūstą knygų, indų, įvairių suvenyrų ir kitokių niek-niekių.

      – Čia labai jauku, Raigardai. Išties jaučiuosi smagiai. Tarsi savo namuose, – dairydamasi patikino viešnia ir pasidėjo rankinę ant naujai aptrauktos gremėzdiškos sofos.

      – Tau patinka mano butas? – Vaikinas net nušvito iš pasitenkinimo. – Taip ir maniau, kad patiks. Todėl ir pasikviečiau tave.

      – O jei manai, kad nepatiks, tokių čia nekvieti?

      Raigardas gūžtelėjo pečiais.

      – Tave pirmą čia atsivežiau.

      – Turbūt juokauji? – Valdonė nusijuokė. – Esi pašėlęs vyrukas. Kur tada vediesi merginas?

      – Į Daumanto butą arba susitinkame jų namuose, – sumurmėjo Raigardas, lengvai kumščiu trinktelėjęs į durų staktą, – Buvau pašėlęs ir kvailas. Savo merginas gėdijausi čia atsivesti. Ne tiek dėl buto, kiek dėl tėvų atminimo. Nė viena iš tų merginų nebūtų patikusi tėvui, juolab mamai.

      – Nori pasakyti, kad aš būčiau patikusi tavo tėvams? – maloniai nustebinta paklausė Valdonė, ūmai jos žvilgsnis užkliuvo už spalvotų pablukusių nuotraukų, perjuostų juodais kaspinėliais. – Čia tavo tėvai? – pasidomėjo eidama artyn.

      – Taip, – tyliai patvirtino Raigardas atidžiai žvelgdamas į merginą.

      Tai buvo du vidutinio amžiaus žmonės mielais, geraširdiškais veidais. Abu tryško gyvenimo džiaugsmu. Rodos, tik gyvenk ir džiaukis gyvenimu.

      – Hmm, malonūs žmonės. Jie tave mylėjo, – ne paklausė, o tiesiai pareiškė Valdonė. – Tau pasisekė, kad juos turėjai. – Ji sunkiai atsiduso ir susimąsčiusi įsižiūrėjo į anapilin išėjusius sutuoktinius. – Į kurį tu labiau panašus? – netikėtai paklausė ir Raigardas nežymiai krūptelėjo.

      – Į kaimyną, – nervingai sukikenęs tarstelėjo vaikinas ir žengė artyn.

      Neskubėdamas priėjo prie Valdonės ir pakėlęs ranką perbraukė per žvilgančius tamsiai rudus plaukus. Paskui apsuko vieną sruogą apie riešą, o kita ranka suėmęs už peties atsuko ją į save. Delnas slystelėjo aukštyn, paglostė kaklą, tada kilstelėjo ranką dar aukščiau, švelniai dviem pirštais suėmė Valdonę už smakro. Ji užsimerkė ir pravėrė lūpas, po akimirkos Raigardas godžiai į jas įsisiurbė. Abu gosliai sudejavo ir prigludo vienas prie kito. Valdonės rankos nevalingai nuslydo po jo švarku ir plonyčiai marškiniai netrukdė mėgautis tvirtais raumenimis. Viena Raigardo ranka vis dar gniaužė tankų plaukų šilką, palengva lošdama galvą, kad švelnios odos kvapo ir skonio išsiilgusios lūpos galėtų kuo daugiau pasimėgauti. Kita ranka vėl grįžo prie peties, nuslydo nugara žemyn, suėmė už stangraus užpakaliuko ir prisispaudė virpančią merginą prie savo sužadinto vyriškumo. Abu sudejavo. Jie buvo jauni ir aistringi, vienas kito išsiilgę, o širdys krūtinėse dunksėjo tarsi norėdamos iš jų iššokti.

      Netikėtai Raigardas atsitraukė ir pakėlęs galvą pažvelgė Valdonei į akis. Turėjo šiek tiek palaukti, kol apimtos geismo kaštoninės akys prasimerkė ir sumirksėjo stengdamosi įžiūrėti prie jų palinkusį veidą.

      – Tu nusiėmei akinius. – Valdonė nusišypsojo. – Net nepastebėjau kada.

      – Namuose man jų nereikia. – Jis vėl pasilenkė ir švelniai brūkštelėjo lūpomis per pravertas Valdonės lūpas. – Jeigu jau taip degi noru atsilyginti už nakvynę, galėtum paruošti mudviem ko nors užkąsti. O aš palįsiu po dušu ir patogiau persirengsiu. Šaldytuve turėtum šio to rasti. Mirštu iš bado.

      – Juk ką tik sušveitei tokį gabalą pyrago,– paerzino Valdonė, nenorėdama paleisti Raigardo iš glėbio.

      – Tai buvo maistas smegenims, o ne… – Jis valiūkiškai sužybsėjo akimis, pasilenkė prie Valdonės ir krimstelėjęs ausies lezgelį sušnibždėjo: – Ne raumenims. Juk negaliu tavęs nuvilti…

      – Gerai, paruošiu, – skubiai sutiko ji kažkodėl susigėdusi. – Pamaitinsiu tave ir atgausi jėgas. Dar nepamiršau, kad mėgsti pavalgyti. Nors į tave pažiūrėjęs to nepasakytum.

      – Nuostabu, gražuole. O vėliau man vis tiek reikės tavo paguodos, – tyliai tarė jis priglaudęs kaktą Valdonei prie kaktos.

      – Man taip pat jos reikia, – sušnabždėjo mergina.

      – Pastebėjau.

      – Tikrai? Tu labai pastabus. – Ji sunerimo, nors drauge ir apsidžiaugė.

      – Taip. Tikiuosi, tai ne dėl kokio vyro?

      – Ne. – Valdonė papurtė galvą. – Tikrai ne dėl vyro. Atleisk, nenoriu apie tai kalbėti.

      – Ir nereikia. Man nebūtina žinoti. – Raigardas kilstelėjo galvą ir paleidęs plaukus nykščiu brūkštelėjo jai per apatinę lūpą. Tada apsisuko ir išėjo iš kambario.

      Valdonė kurį laiką stovėjo laukdama, kol aprims įsismarkavusi širdis ir nustos virpėti kojos. Pirštais persibraukė sutaršytus plaukus ir vėl atsigręžė į Raigardo tėvų nuotraukas. Staiga suprato, kas ją