Žavioji belaisvė. Jane Porter

burną ir nosį. Paslėpkite kiek įmanoma visą veidą. – Jis paėmė saulės akinius nuo sėdynės ir ištiesė jai. – Dar užsidėkite juos. Ir nenusiimkite, nebent to paprašysiu.

      Tada šeichas Feras atidarė dureles ir išlipęs laukan užtrenkė jas sau už nugaros.

      ANTRAS SKYRIUS

      Košmaras dar nesibaigė.

      Livei ausyse tebeskambėjo šeicho žodžiai stebint, kaip jis tolsta nuo automobilio. Vairuotojas užrakino dureles, vos tik Khalidas jas uždarė. Ji stebėjo šeichą Ferą, aidint širdies dūžiams, kurie užgožė visus garsus. Uniformuotų vyrų grupelė artėjo prie jo. Automobilio viduje buvo girdėti prislopinti balsai. Pareigūnai apsupo šeichą, tačiau šis atrodė nepajudinamas lyg uola.

      Vyrai kalbėjosi arabiškai – Livė nesuprato nė žodelio, bet buvo aišku, jog iškilo kažin kokia problema. Pareigūnai vis dažniau rodė į automobilį, o balsai skardėjo vis garsiau – ją apėmė liguista nuojauta, jog pokalbis sukasi apie ją.

      Praslinko kelios kankinančios minutės – šeichas pasisuko į automobilį ir priėjęs atidarė užpakalines dureles. Livė panarino galvą, o pareigūnai it maitėdos, užuodę dvėselienos smarvę, akimirksniu apspito automobilį ir mėgino pažvelgti vidun. Nedrįsdama nė kvėpuoti, ji sėdėjo nuleidusi galvą ir užmerkusi akis, kurias slėpė milžiniški saulės akiniai. Laukimas virto amžinybe. Pagaliau automobilio durelės užsitrenkė ir šeichas sugrįžo. Tą pačią sekundę vairuotojas įjungė variklį ir pajudėjo iš vietos. Livė be perstojo gniaužė pirštus.

      – Ar viskas gerai? – galiausiai prabilo ji, automobiliui čiuožiant siauromis senamiesčio gatvelėmis ir įsukant į platų kelią palei Šiaurės Afrikos krantą.

      – Taip.

      Supratusi, kad jis neketina pasakoti detalių, Livė paklausė:

      – Ko jie norėjo?

      – Domėjosi, ar aš teisėtai įvažiavau į šalį ir ar nenusižengiau įstatymams, kol čia buvau.

      – Ar viską darėte teisėtai?

      – Ir taip, ir ne. Bet jiems atsakiau kitaip. Negalėjau prisipažinti, nes nespėtumėte nė mirktelėti, o jau sėdėtumėte viename jų automobilių, lekiančių į Ozrą.

      – Tai ką jiems pasakėte?

      Minutėlę vyravo tyla – jis nuėmė jai akinius ir neskubėdamas įsidėjo juos į kišenę.