Paskutinis iš jaunikių. Kimberly Lang

daugybę jaudinančių naujovių.

      Gražioji tamsiaplaukė bebaimė Džina, nuolat kalbanti apie Londoną ir Oksfordą, tobulu britišku akcentu žvitriai atsikertanti į bet kokią pastabą. Moksliukė Kesė, kuri apie pasaulį turėjo ne ką mažiau naivią nuomonę nei Marnė, tačiau, užuot slėpusis už pietietiškų prietarų ir įsitikinimų, vadovavosi logika ir mokslais. Ir Risė, toji, kuri jas visas subūrė po savo stogu, nes jai atrodė būsiant be galo įdomu turėti tokią eklektišką draugiją, kuri smarkiai skyrėsi nuo Parko aveniu Marnės diegiamų vertybių.

      Iki šiol viskas ėjosi kaip iš pypkės: Marnė visiems gyrėsi pažymiais ir prasiplėtusiais horizontais. Bet gal tie horizontai prasiplėtė gerokai per smarkiai?

      Dabar jautėsi išmušta iš vėžių. Kol gyveno su šeima, gyvenimas atrodė kur kas paprastesnis. Taip, daug kas pašiepdavo jos naivumą, bet dabar Marnė jo ilgėjosi.

      Viskas per mane.

      Jeigu nebūtų įstojusi į šį universitetą, nebūtų sutikusi Džinos ir kitų merginų. Karteris nebūtų atvykęs jos aplankyti ir niekada nebūtų patekęs į Džinos spąstus. Dabar Misei plyš širdis, ir viskas dėl jos kaltės.

      Marnės skruostais ritosi tylios ašaros. Ak, kokia aš šauni draugė.

      Šį vakarą padarytos žalos atitaisyti neįmanoma, bet turėjo būti būdas, kaip sušvelninti Misei padarytą skriaudą.

      O Karteris… Apie jį dabar galvoti Marnė nenorėjo. Brolis visada buvo jai pavyzdys, tobulo vyro paveikslas, kuriam dužus nenusakomai skaudėjo širdį. Jis nusispjovė į viską, ką juodu buvo išmokyti vertinti ir branginti, bet vis viena turėjo įžūlumo prieš išvykdamas – ką tik išlipęs iš Džinos lovos – prisakyti jai būti gera mergaite.

      Veidmainis.

      Marnė girdėjo Džiną vaikštant po gretimą kambarį, girdėjo tyliai šnekantis Kesę ir Risę, kol galiausiai jos nuėjo į savo kambarius.

      Ji ilgai negalėjo užmigti, svarstė tolesnes galimybes, mėgino suprasti, kas įvyko. Kai stojo tyla, Marnė pagaliau padarė rimtą išvadą.

      Čia jai ne vieta.

      Ji turi grįžti namo.

      1

      Marnė Prais giliai įkvėpė ir pasistengė įvertinti padėtį ir galimybes. Dabar ne metas spontaniškiems poelgiams. Minutę pamąsčiusi ji pasielgė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis būtų pasielgusi bet kuri suaugusi protinga, logiškai mąstanti moteris: ištraukė iš kibirėlio su ledais butelį vyno ir sklidinai prisipildė taurę.

      Nors šį vakarą ji jau ištuštino kelias taures, tebesijautė beviltiškai blaivi. O proga juk turėjo būti įsimintina: Kesė tuokėsi, ir sudeginti tiltai, kurių ji niekada nebesitikėjo atstatyti, pamažu vėl tiesėsi. Ji privalėjo jaustis laiminga ir – tikrai – Dievas matė, jautėsi.

      Kita vertus, kažkas vis tvėrė kelią į tyrą džiaugsmą. Diena prasidėjo išsikraustymu iš darbo kabineto, o baigėsi naujiena, kuri privertė ją suvokti, kad draugės jai metų metus melavo ir kad tas susvetimėjimas buvo jos vienos kaltė. Šį vakarą dalyvaudama vestuvėse sužinojo, kad jos brolis dar kartą permiegojo su Džina. Nejaugi šiandien neužteko netekti darbo?

      Taigi reikėjo dar vyno. Dar daug vyno.

      Jos motina veikiausiai vartėsi karste – juk moterys, juo labiau viešumoje, negali sau leisti per daug, – bet čia Niujorkas, o ne Savana; be to, Marnė jau prieš daug metų sąmoningai atsisakė tikslo tapti dama.

      Nors senus įpročius pakeisti sunku, vyno taurėje pietietiška kaltė skęsta neblogai.

      Platus madingo restorano Tribekos terasa stalas buvo nuklotas į iškilmes pakviesto nedidelio svečių būrelio puotos likučiais; Takas su Kese ką tik pradėjo suktis šokių aikštelėje, ir nereikėjo didelio nuovokumo, kad suprastum, jog pora netrukus pasišalins praleisti vestuvinės nakties. Karteris su Džina, taip pat ir Meisonas su Rise lingavo lėtu ritmu, ir tai akivaizdžiai bylojo juos netrukus leisiantis į laimingos nakties pabaigos paieškas.

      Marnė pakėlė taurę prie lūpų ir atsiduso. Nė vienos jos draugių kelias į laimę nebuvo lengvas, kaip tik todėl kiekvienos istorija nepakartojama. Aistringa. Aistra gali kelti sumaištį, ją gali būti sunku pakelti ir iškęsti, tačiau šios moterys buvo gyvas įrodymas, kad rezultatas vertas kančios. Kaip tik šito Marnė dabar labiausiai ir laukė. Jeigu būtų pageidavusi senamadiško, nuspėjamo ir įprasto gyvenimo, būtų likusi Savanoje.

      O šią akimirką likimas lėmė, kad ji liktų viena su Dilanu Bruksu. Aštuoneto draugiją iš tiesų sudarė trys poros ir du atskiri asmenys, bet šitai tapo akivaizdu tik šešetui susiporavus. Būti penkta koja – ne itin malonu, bet tokio nesmagumo priežastys slypėjo gerokai giliau.

      Šiandien Dilanas vestuvėse dalyvavo kaip Tako liudininkas, tačiau jį čia matyti buvo itin keista. Takas buvo ne tik geriausias Dilano draugas, bet ir Risės pusbrolis, o su Kese susipažino per Risės ir Dilano vestuves, per kurias Risė prie altoriaus iškeitė Dilaną į Meisoną. Viskas be galo painu. Regis, Risei ir Dilanui nemalonus įvykis nebekėlė rūpesčių, tačiau visiems kitiems, taip pat ir Marnei, situacija atrodė mažų mažiausiai keista.

      Stebėti buvusią sužadėtinę glamonėjantis su vaikinu, dėl kurio buvai paliktas, turėjo būti nemalonu, bet net jeigu Dilanui tai ir kėlė trikdančių prisiminimų, jis tą puikiai slėpė.

      Šiuo metu jis sėdėjo prie stalo ir mobiliuoju telefonu rinko tekstą; jeigu ir jautėsi sėdįs ne savo rogėse, niekas to nebūtų įtaręs.

      Arba Dilanas – geras aktorius, arba nemaloni praeitis iš tiesų neberūpėjo. Marnė nesuprato, pavydėti jam ar jo gailėti.

      Muzika neskambėjo pernelyg garsiai, tačiau buvo ganėtinai girdima, kad prie stalo nebūtų pastebimai nejaukios tylos. Beprasmio pokalbio jai visai nesinorėjo. Galvoje kirbėjo pernelyg daug minčių. Reikėjo viską apgalvoti.

      Niekas nenorėjo sugadinti Kesei šventės, todėl visi šnibždėjosi už uždarų durų, kad tokios ypatingos dienos netemdytų net menkiausias debesėlis. Persisotinusiai naujienų ir emocijų Marnei įsiskaudo galvą.

      Kai, ištuštinusi taurę, pakils su visais atsisveikinusi, niekas nė nepagalvos ją elgiantis keistai. Šaldytuve dar buvo vyno, o nusigerti iki užsimiršimo kaip tik ir turėjo būti geriausia tokios siaubingos dienos pabaiga. Rytoj ji turės marias laiko išsiaiškinti, kas įvyko.

      – Turbūt turėčiau tave pakviesti šokti.

      Dilanas visą vakarą jai neištarė nė žodžio, mieliau kalbėjosi su Taku ir – keista – Karteriu, todėl dabar jo prakalba Marnę smarkiai nustebino.

      – Nesupratau?

      Jis galva pamojo į šokių aikštelę, kur Risė per Meisono petį rodė gestus, reiškiančius: Eikite šokti.

      Tik Marnei visai nereikėjo Dilano pasigailėjimo šokio.

      – Ačiū, ne.

      – Tai tau ačiū.

      Dilanas su palengvėjimu atsiduso ir, nusisukęs į Risę, gūžtelėjo pečiais, taip suerzindamas Marnę. Risė iš apmaudo suspaudė lūpas ir, atsiplėšusi nuo Meisono, priėjo prie jų stalelio.

      – Marne, pašok.

      – Kodėl?

      Risė akimirką galvojo.

      – Nešokantys svečiai neša nelaimę jaunavedžiams.

      Ak, galėjo ką nors geriau sugalvoti. Trejus metus mokydamasi Simonso koledže, Marnė dalyvavo keturiolikos mokslo draugių vestuvėse. Nebuvo tokios vestuvių tradicijos ar prietaro, kurio ji nežinotų.

      – Išsigalvoji.

      – Tai neturi reikšmės, – gūžtelėjusi