Jausmai ne pagal scenarijų. Nora Roberts

peruką ant stalo ir atsilošęs girgždančioje kėdėje dar kartą vertinamai nužvelgė merginą. Jei ši dama – prostitutė, jis – Klarkas Kentas. – Kas, po velnių, tu esi?

      Laikas prisipažinti. Besė tai suprato. Bet kažkodėl kilo noras paerzinti šį vyrą.

      – Aš tik moteris, kuri bando užsidirbti pragyvenimui, pareigūne.

      „Kaip tik taip atsakytų Džeidė“, – buvo įsitikinusi Besė. O kadangi Džeidė – jos kūrinys, Besė sprendė už ją.

      Jis atsegė piniginę ir pervertė čekius. Jos turimų čekių suma buvo didesnė nei jo dviejų savaičių atlyginimas.

      – Tai jau taip.

      – Ar jūs galite tai daryti? – paklausė ji labiau iš smalsumo nei susierzinimo. – Naršyti po mano asmeninius daiktus?

      – Brangute, dabar tu esi mano asmeninis daiktas.

      Piniginėje buvo ir nuotraukų. Žmonių kadrai, kartais su ja, kartais be jos. Ši moteris priklausė įvairioms draugijoms: „Greenpeace“, Pasaulio gamtos fondui, „Tarptautinei amnestijai“ ir Rašytojų sąjungai. Paskutinė nuotrauka priminė jam apie diktofoną. Jis paėmė mažą žaisliuką ir pastebėjo, kad jis įjungtas.

      – Pasikalbėkime, Bese.

      „Dieve, koks jis mielas“, – pagalvojo Besė ir jam nusišypsojo.

      – Apie ką?

      – Ką tu darei su Rozali ir kitomis merginomis?

      – Dirbau.

      „Kai jis taip prisimerkia, jam bemaž negalima atsispirti“, – pamanė Besė. Nekantrus, šiek tiek piktas ir nutrūktgalviškas.

      Nuostabu.

      – Tikrai. – Skleisdama nuoširdumą ir pigių kvepalų aromatą ji pasilenkė į priekį. – Matote, tai susiję su Džeide, kurios asmenybė susidvejinusi. Dieną jį atsidavusi teisininkė – na, žinote, tikra doruolė, – bet naktį išeina į gatves. Ji slopina tai, kas įvyko tarp jos ir Broko, taip pat ją kankina vis iškylantys vaikystės prisiminimai; tokios įtampos nebegali pakelti. Ji yra ties susinaikinimo riba.

      Pyktis jo akis nuspalvino beveik juodai.

      – Kas, po velnių, yra Džeidė?

      – Džeidė Salivan Karsters. Negi nežiūrite dieninės televizijos programos?

      Jam galvoje pradėjo spengti.

      – Ne.

      – Daug prarandate. Jums tikriausiai patiktų Džeidės, Stormo ir Broko siužetinė linija. Matote, Stormas – policininkas, jis įsimyli Džeidę. Jos emocinės bėdos ir įtaka, kurią jai daro Brokas, viską apsunkina. Dar buvo persileidimas ir pagrobimas. Žinoma, Stormas turi savų rūpesčių.

      – Žinoma. Ką norite tuo pasakyti?

      – O, atsiprašau. Įsijaučiau. Kuriu „Slaptųjų nuodėmių“ serialą, rodomą dienomis.

      – Jūs muilo operų scenaristė?

      – Aha. – Jai ši etiketė netrukdė, ne taip kaip daugeliui jos profesijos atstovų. – Aš mėgstu pajusti situacijų skonį, į kurias įmetu savo personažus. Kadangi Džeidė mano numylėtinė, aš…

      – Gal jūs visai išprotėjote?! – Aleksas išrėkė klausimą, palinkęs jai prie veido. – Ar bent numanote, ką darote?

      Ji sumirkčiojo, atrodė nekalta ir sumišusi tuo pačiu metu.

      – Atlieku tyrimą.

      Aleksas vėl susikeikė, o Besė susižavėjusi žiūrėjo, kaip jis nekantriais pirštais persibraukia tankius juodus plaukus.

      – Ponia, ir kiek jūs planavote tęsti savo tyrimą?

      – Kiek?.. O. – Jos akys nušvito nuo juoko. – Na, ne, neketinau eiti iki galo.

      – Ką, po velnių, būtumėte dariusi, jei aš būčiau ne policininkas?

      – Būčiau ką nors sugalvojusi. – Besė toliau šypsojosi. Jo veidas buvo neįtikėtinas: auksaspalvė oda, tamsios akys, puikūs skruostikauliai. O ta burna, taip nuostabiai sudėta, net jei ir linkusi piktai susičiaupti. – Toks mano darbas – būti sumaniai. Kai jus pastebėjau, pamaniau, kad atrodote negrėsmingai. Turiu omenyje, nepuolėte kaip tie vyrai, kuriuos domina… – „Kaip čia švelniau pasakius?“ – svarstė ji. – Perkama meilė.

      Jis buvo toks įsiutęs, kad norėjo prisitraukti ją ir persimesti per kelį. Mintis kelis kartus gerai pliaukštelėti per tą mielą užpakaliuką buvo velniškai patraukli.

      – O jei būtumėte apsirikusi?

      – Nebūčiau, – paaiškino ji. – Kokią minutę buvau sunerimusi, bet viskas išsisprendė. Tikrai geriau, nei tikėjausi, nes turėjau progą pasivažinėti policijos automobiliu.

      Aleksas buvo tikras, kad yra matęs visko. Girdėjęs visko. Po truputį trūkstant kantrybei prakalbo pro sukąstus dantis:

      – Dvi prostitutės negyvos. Jos abi dirbo toje vietoje.

      – Žinau, – atsakė ji greitosiomis, lyg tai viską paaiškintų. – Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau tą gatvę. Matote, ketinu Džeidę…

      – Aš kalbu apie jus, – pertraukė Aleksas ir jo balsas privertė ją krūptelėti. – Jus. Tuščiagalvę rašeivą, kuri mano, kad gali pastypčioti gatvėje apsitempusi tamprėmis, su puse tonos makiažo, o tada kaip niekur nieko grįžti namo į savo mielą rajoną.

      – Rašeiva? – Ją įžeidė tik šis žodis. – Klausykite, policininke…

      – Tai jūs klausykite. Laikykitės toliau nuo mano teritorijos ir nesivilkite daugiau šių kekšiškų drabužių. Semkitės patirties iš knygų.

      Besė kilstelėjo smakrą.

      – Galiu eiti, kur noriu, ir vilkėti, ką noriu.

      – Taip manote? – Yra būdas ją pamokyti. Tobulas būdas. – Puiku. – Aleksas pakilo, išplėšė krepšį ir tvirtai sugriebė ją už rankos. – Eime.

      – Kur?

      – Į cypę, mažute. Jūs suimta, pamiršote?

      Ji kluptelėjo ant savo aštuonių centimetrų aukščio kulniukų ir pasiskundė:

      – Juk aš ką tik paaiškinau…

      – Kasdien prieš pusryčius girdžiu geresnių istorijų.

      – Jūs neįkišite manęs į kamerą.

      Besė buvo įsitikinusi. Neabejojo tuo. Iki pat tos akimirkos, kai jai prieš nosį užsivėrė grotos.

      Užtruko dešimt minučių, kol nuslūgo šokas. O tada Besė nusprendė, kad tai nėra labai blogas posūkis. Ji gali siusti ant policininko, kad ir kas jis būtų, bet gali ir padėkoti bei pasinaudoti ypatingomis susidariusiomis aplinkybėmis. Atsidūrė kameroje su keliomis kitomis moterimis. Puiki atmosfera, kurią galima įsiminti, ir pokalbiai, kuriuos galima užmegzti.

      Kai viena iš kameros draugių pasakė, kad čia leidžiama paskambinti, Besė to ir pareikalavo. Paskui, patenkinta, kaip viskas klostosi, prisėdo ant kieto gulto pasikalbėti su naujomis pažįstamomis.

      Po pusės valandos Besė pakėlė akis ir pamatė savo draugę bei kolegę rašytoją Lorę Beins, stovinčią šalia uniformuoto policininko.

      – Bese, tu taip tinki šioje kameroje.

      Kai sargybinis atrakino duris, nusišypsojusi Besė pašoko.

      – Buvo puiku.

      – Ei! – šūktelėjo viena iš