Meilė nėra paprasta. Kelly Hunter

ji. – Kad ir ką ruošiesi sakyti apie mano dabartinę sveikatos būklę, geriau nė nepradėk. Nieko nenoriu girdėti.

      – Žinau, kad nenori, bet daugiau neketinu kalbėti užuolankomis, – Trigo žandikaulis įsitempė. Jis turėjo gražų žandikaulį. Tvirtą. Keturkampį, kuris puikiai atsvėrė tirpdančiai gražias rudas akis. – Kada per savo storą odą įsisąmoninsi, kad senojo darbo nebeatgausi?

      Lena nieko nesakė. Ji ne tai norėjo išgirsti.

      – Bet tai nereiškia, kad negali taip pat gerai atlikti kito darbo, – atkakliai tęsė Trigas.

      – Gal sėdėdama už biurostalo?

      – Galėtum valdyti procesus. Vadovauti operacijoms. Turėtų būti įdomu.

      – Jeigu tai taip įdomu, kodėl pats tuo neužsiimi?

      – O kuo gi užsiėmiau visus pastaruosius devyniolika mėnesių? Viską metęs atvykau slaugyti tavęs. Kodėl, tavo manymu, apskritai pasitraukiau iš rotacijos?

      Lena suglumusi nuraudo. Trigas, ji ir Džaredas dirbo elitinės žvalgybos būryje. Trigas, kaip ir ji, savo darbą mylėjo. Ekstremalus aktyvumas. Pavojus ir jaudulys. Adrenalinas, mirties alsavimas į nugarą. Trigui neabejotinai viso to trūko.

      – Kodėl pasitraukei iš rotacijos? Niekas tau neliepė sėsti už darbo stalo. O man nereikia slaugės.

      – Kurgi ne, norėčiau, kad tai įrodytum, – bandydamas įsitaisyti siauroje laukiamosios salės kėdėje Trigas ištiesė priešais save kojas. Jo kūnas buvo ištreniruotas kovai. Veidas gražus, šypsena nerūpestinga… Pastarieji ginklai buvo skirti išimtinai nuginklavimui.

      – Adrianai, ką čia veiki? – jo tikrasis vardas buvo Adrianas. Juo Lena kreipdavosi į jį tik tada, kai pokalbis pakrypdavo rimta linkme. – Iš kur apskirtai sužinojai, kad aš čia?

      – Deimonas paskambino. Susekė tave vos praėjai muitinę.

      – Kad jį kur, – kas norėtų turėti brolį kompiuterių asą. – Jokio privatumo.

      – Tačiau labai paranku. Lena, ką ketini veikti Stambule?

      – Surasti Džaredą.

      – Kodėl manai, kad jis vis dar ten?

      – Nemanau. Bet tik tokią užuominą ir teturime. Per devyniolika mėnesių iš jo nesulaukėme jokios žinios. Iki šiol. Gal jam reikia mūsų pagalbos?

      – Jeigu jam reikėtų pagalbos, tikrai jos paprašytų.

      – O gal negali. Taip ilgai mūsų nepaliktų nežinioje. Tikrai nepaliktų.

      – Paliktų, jeigu galvotų, kad susisiekdamas su mumis rizikuoja atskleisti savo priedangą.

      – Jeigu tai taip pavojinga, galbūt jam iš viso nevertėtų ten būti.

      Trigas gūžtelėjo pečiais.

      – Džaredas nori atsakymo. Jam jo reikia. Stok skersai kelio ir jis pašiauš keterą.

      – Nestosiu jam skersai kelio. Nejaugi šitaip manimi nepasitiki?

      – Visada tavimi pasitikėjau. Niekada nedaryčiau tokios klaidos. Tik laiką gaiščiau…

      – Moterų neapkentėjas.

      – Smarkiai prašovei pro šalį.

      – Tai neketini persimesti manęs per petį ir išsinešti iš įlaipinimo salės?

      – Pernelyg visiems kristų į akis, – atsakė Trigas ir išsitraukęs telefoną patapšnojo per ekraną. Lenos pilve sutrūkčiojo raumuo, ji neramiai pasimuistė kėdėje ir nusuko akis į šalį. Trigo rankos visada buvo jos silpnybė. Giliai širdyje ji nuolat smalsavo, kokią melodiją jos sugebėtų išgauti joje, jeigu tik Trigas į lytėjimą sudėtų visą širdį.

      Tačiau tos rankos niekada jos neglamonėjo.

      – Su Deimonu ir Pope nubalsavome, kad, jeigu nesugebėsiu tavęs įtikinti pasielgti protingai ir likti čia, būsiu tas kvailys, kuris vyks kartu. Deimonas man jau rezervavo bilietą. Galėsi jam už tai padėkoti vėliau.

      – Jam dėkoti noriu mažiausiai.

      – Lena, Deimonas myli tave. Vienas šeimos narys jau dingęs. Jis nenori, kad be žinios dingtų dar ir kitas, o aš netrokštu teisintis Džaredui, kodėl išleidau tave vieną. Bus sunku paaiškinti jau tai, kad iš viso leidau tau vykti jo ieškoti.

      – Tu pritari jo pasirinkimui, – papriekaištavo Lena. – Nenori, kad jis sėdėtų saugiai parietęs uodegą. Svajoji, kad išsiaiškintų, kas sabotavo Rytų Timoro operaciją.

      – Po galais, Lena, tavo tiesa.

      – Ir kaipgi judu priėmėte sprendimą? Metėte monetą, kad išsiaiškintumėte, kuris liks prižiūrėti invalidės?

      – To neprireikė. Jis išvyko. Aš likau, – Trigas įsistebeilijo Lenai į akis. Ji pirmoji nusuko žvilgsnį į šalį. Pastaruosius devyniolika mėnesių nebuvo itin maloni kompanionė. Pernelyg sudirgusi nuo nuskausminamųjų ir įnikusi į savigailą, kad nerūpestingai žvelgtų į pasaulį ir aplinkinius. Ji buvo taip susitelkusi į tikslą išgyventi dieną, kad rūpintis ko nors neįžeisti tiesiog nebelikdavo laiko ir jėgų. Trigas buvo vertas daugiau jos teigiamų savybių. Jos šeima taip pat.

      – Apgailestauju, – pasakė Lena ir sulaukė atsakomojo niuktelėjimo nuo ilgų, išstypusių kojų. – Apgailestauju dėl visko.

      – Žinau.

      Tačiau tol, kol ji nesiėmė konkrečių veiksmų, kad pakeistų savo mąstyseną ir elgesį, apgailestavimas tebuvo bereikšmis žodis.

      – Lėktuve sėdėsi šalia manęs? – paklausė Lena.

      Žvilgsniu tyrinėdamas keleivius Trigas linktelėjo.

      – Turbūt būtų akiplėšiška viltis, kad nardydamas po tariamai saugią oro uosto sistemą Deimonas mus perkėlė į verslo klasę?

      – Perkėlė. Sakė, kad mudviem reikia daugiau vietos kojoms. Turėsi prisiregistruoti su personalu.

      Galite vadinti tai likimu, Dievo pirštu ar laime turėti brolį kompiuterių asą, bet kaip tik tą akimirką per garsiakalbį pranešėja pakvietė Leną prieiti prie registracijos stalelio.

      – Gal nori, kad aš viską sutvarkyčiau? – paklausė Trigas.

      – Ne, – Lena pakilo eiti. – Galiu pati.

      Trigas, savo paties labui, liko sėdėti ir stebėti, kaip Lena atsargiai žingsniuoja prie registracijos stalelio ir iškeičia ekonominės klasės bilietą į verslo klasės. Jos dėkingumas kaipmat išgaravo, kai jis persikreipusiu veidu priėjo artyn ir viena ranka apkabinęs ją apie liemenį, o antrąją pakišęs po keliais ją pakėlė ir parsinešė atgal į vietą.

      Ji nesijautė dėkinga nei už jo tylą ar jėgą.

      Tikrai ne.

***

      Drauge jie buvo keliavę ir anksčiau. Drauge valgę, miegoję vienas šalia kito paplūdimyje ir griovyje. Trigo kūno kvapas, ilgos nugaros linijos ir platūs pečiai Lenai buvo iki kraujo pažįstami. Jo pečiai buvo sutverti išsiverkti, nors Lena retai kada tai sau leisdavo. Jo jėgos užteko nešti kitus žmones, bet jam niekada nebuvo tekę nešti jos.

      Iki tol, kol ji nebuvo pašauta.

      Giliai širdyje Lena negalėjo susitaikyti su tuo, kad jau nebėra tokia, kaip jis. Kad greitumu ir judrumu nebeprilygsta jo gyvuliškai jėgai ir nebegali su juo rungtis. Bet dar dažniau jai paprasčiausiai norėjosi susirangyti prie jo tvirtos krūtinės ir pasislėpti nuo skausmo.

      Pasigirdo pranešimas, kad įlaipinimas prasideda.

      – Lena, – išsižiojo