Neatsitiktinis bučinys. Bronwyn Scott

Po velnių su visais velniūkščiais. Teks praeiti pro Dulsę, kad susipažintų su jais. Kol nutikimas oranžerijoje dar šviežias, labiau patiktų reikalus ir malonumus išlaikyti atskirai.

      Turėjo numanyti. Suprantama, kad Dulsė būtų atsidūrusi linksmybių centre. Aukštuomenėje ji pažinojo visus. O kurių nepažinojo, aiškiai stengėsi prisistatyti. Delegacija mieste dar tik savaitėlę, o Dulsė jau sugebėjo susipažinti su garbės svečiais, būtent tais žmonėmis, kurių pakamantinėti jis atvyko. Pagal Džeko gautus apibūdinimus, vyras Dulsės pašonėje, meistriškai šaudantis į jos krūtinę – ne kas kitas, o Kalistas Ortisas, vienas iš Venesuelos delegacijos narių, aukštą rangą užimančio ambicingo vyriausybės pareigūno sūnėnas. Be jokios abejonės, kiti taip pat sukinėjosi minioje aplinkui Dulsę. Išties teks prieiti prie jos, kad būtų pristatytas. Vadinasi, kils scena, bent jau mažutėlė.

      Turint omenyje paskutinius jų žodžius oranžerijoje, to ir reikėjo tikėtis. Tiesą sakant, viskas priklauso nuo Dulsės. Jis pasielgė negražiai. Niekas nevagia bučinių ir nepasprunka nugvelbęs dar truputuką.

      Staiga Džekas pajuto, kad panelė Foteringėj liovėsi kalbėti.

      – Gan įžvalgu, – skubiai atsakė jis šypsodamasis jaunai, su viltimi žvelgiančiai moteriai. – Tikiu, kad dauguma jaunų merginų laikosi jūsų nuomonės. – Neabejojo, kad laikėsi, nors niekaip neprisiminė, kokia ta nuomonė. Velniškai keblu, kai esi taip pričiumpamas, o dėmesys nukreiptas visai kitur. Metas judėti tolyn. – Damos, man buvo nepaprastai malonu, bet matau žmonių, su kuriais vertėtų susipažinti, jeigu leistumėte atsiprašyti. – Džekas sėkmingai prasiyrė pro savo grupelę ir apdairiai patraukė Dulsinėjos būrelio link. Pasirinko ilgesnį kelią vengdamas įžeisti kieno nors jausmus. Nieko gero, jei tučtuojau pastebėtų, kaip žygiuoja nuo vieno sambūrio prie kito.

      Džekas timptelėjo liemenę rengdamasis mūšiui. Kai būdavo su Dulsinėja, viskas tapdavo varžybomis, – žavingomis rungtynėmis, bet vis tiek rungtynėmis, – o tam derėjo pasiruošti.

      – Raminkis, drauguži, – patyliukais burbtelėjo Džekas. Nėra ko baimintis. Ko ugnis nesudegina, padaro stipresnį. O kalbant apie tokias moteris kaip Dulsė Vaikroft, Džekas užsigrūdinęs lyg Damasko plienas.

      Jis atsargiai nustūmė jauną gerbėją, nusikaltusį tik stovėjimu šalia Dulsinėjos. Gerasis Dieve, bėgant metams gerbėjų ratas tik jaunėjo. Lordo Badeno sūnus šiąnakt šmirinėjo tarp susirinkusių. Ar berniokas jau ganėtinai suaugęs rodytis mieste? Šie jaunikliai vargiai priminė vyrus, gal tik peraugusius šunyčius. O gal paprasčiausiai jis sensta? Sulaukęs trisdešimt ketverių jautėsi kaip veteranas Dulsės jaunų patinų kolekcijos būryje. Nepaisant to, jie toli gražu netiko į porą Dulsės sąmojui. Nė vienam iš jų nepavyks išlaikyti jos dėmesio.

      – Labas vakaras visiems, – Džekas probėgšmais akimis pasisveikino su grupele.

      Kolektyvinė būrelio akis įsispitrijo į jį, buvo kolektyviai sulaikytas kvapas ir laukiama prasidėsiančių linksmybių. Svečiams jau tapo savotiška pokylių pramoga stebėti, kaip juodu su Dulse kivirčijasi. Na, netikslu sakyti, kad jie kivirčijosi. Jie nesipešė. Jie apsišaudydavo rūpestingai į visuomenei priimtiną įpakavimą įvyniotais iššūkiais ir žodžiais. Džekui šį susišaudymą labiau patiko priskirti lauko tenisui. Su išlavintu žavesiu jis tingiai nutęsė:

      – Labas vakaras, ledi Dulsinėja.

      Mačas prasidėjo.

      Galvos nukrypo į Dulsę. Jeigu ji ir nustebo jį matydama, to neparodė. Pasisveikino šaltai, bet mandagiai, kaip su praeinančiu pažįstamu, nors tarp jųdviejų buvo šis tas daugiau.

      – Veinsbridžai, nesitikėjau jūsų šį vakarą pamatyti. – Dulsė ėmėsi jį kankinti nužiūrinėdama vaiskiai mėlynomis akimis, nepraleido nė vieno jo aprangos colio.

      Džekas pasiruošė artėjančiai šmaikščiai pastabai. Iš Dulsės galybės dendžių su ryškiomis liemenėmis ir dabitišku stiliumi, tamsūs Džeko drabužiai išsiskyrė paprastesniais atspalviais, kuriuos praskaidrino tik balandžio pilkumo liemenės brokatas. Labiausiai vertinamas karaliaus patarėjas negali staipytis it koks povas iš lengvabūdžių sluoksnio. Tačiau kokiais klausimais jis patarinėjo karaliui daugumai liko paslaptimi.

      – Veinsbridžai, ar šie niūrūs tonai viskas, ką sugebate? Toks pasirinkimas sugadintų net ir šventiškiausias progas, – ištarė Dulsė pakėlusi tobulai išriestą antakį. Galvos grįžtelėjo Džeko pusėn, ir visi ėmė tyrinėti jo drabužius.

      Džekas nusilenkė ir visiškai ramiai priėmė papeikimą.

      – Aš jūsų paslaugoms, ledi Dulsinėja. Kokią spalvą norėtumėte, kad vilkėčiau? Vaivorykštė – jūsų. Pasirinkite bet kurį jos toną, o aš pasirūpinsiu, kad jums būtų paklūsta. Rytoj tokiu metu turėsiu drabužius, pasiūdintus jūsų pasitenkinimui.

      Grupelė spoksojo į Dulsę ir laukė nuosprendžio. Džekui toptelėjo, kad rytoj tokiu metu jis ne vienintelis demonstruos Dulsės išrinktas spalvas. Siuvėjai visame mieste darbuosis nuo pat ryto.

      Dulsė spragtelėjusi išskleidė vėduoklę ir pervėrė Džeką gudriu žvilgsniu. Kaip ir numanė, ji kuo puikiausiai suvokė dilemą, kurion jis įstūmė. Ji neišdrįstų liepti vilkėti baisios spalvos drabužių, nes drauge su juo ir visa svita atrodytų kvailai. Tačiau negali pasiūlyti ir nieko nuobodaus, kadangi pati metė iššūkį. Dulsė kaip ir jis garsėjo reputacija laikytis savo.

      – Mėlyna. Renkuosi mėlyną, – apsimestinai droviai paskelbė ji dirsčiodama pro išmargintos vėduoklės viršų, iš pradžių suvaidinusi, kad įtemptai mąsto, ką atsakyti. Gal ir mąstė. Džekas turėjo pripažinti, kad mėlyna – puikus apdairaus atsakymo pasirinkimas. Yra tiek daug mėlynos atspalvių – džentelmenas gali pasirinkti toną, kurį vilkėdamas jaustųsi patogiausiai.

      Džekas vėl nusilenkė.

      – Tebūnie mėlyna, ledi Dulsinėja. Aš deramai priimu jūsų pavedimą, o šie džentelmenai yra mano liudininkai. Rytojaus vakarą priėmime pas Denbius įvykdysiu savo užduotį.

      Džekas nukreipė žvilgsnį į šalia būrelyje stovintį vyriškį, tarsi tik dabar pastebėjęs ispanų džentelmeną.

      – Ledi Dulsinėja, meldžiu jus mane pristatyti. Atrodo, kad šis džentelmenas ir aš nesame pažįstami. – Mačas baigėsi. Dulsė laimėjo varžybas, tačiau jis gavo, ko atėjęs. Likusieji būrelyje to nesuvoks. Bet Dulsė supras.

      Ji apgaulingai saldžiai nusišypsojo ir supažindino.

      – Veinsbridžai, tai – senjoras Kalistas Ortisas iš Venesuelos diplomatinės delegacijos. Man nusišypsojo sėkmė su juo susitikti per Karališkosios geografų draugijos vakarienę. Señor, leiskite pristatyti vikontą Veinsbridžą.

      Ispanas grakščiai nusilenkė ir pristatė du kitus džentelmenus: senjorą Adalbertą Vargas – aiškiai garbingą delegacijos vadovą – ir senjorą Diasą, kurio pusėtina apranga, neabejotinai, piršo mintį, kad jis esąs pakalikas.

      Ortiso manieros buvo nepriekaištingos, ir jis Džekui iškart nepatiko. Jis buvo dešimtmečiu jaunesnis už savo kolegas iš Venesuelos, tamsaus gymio, itin juodų plaukų, prabangiai apsirengęs ir spinduliuodamas akivaizdų patrauklumą kerėjo moteris. Ortisas daugiau nesistengė sužavėti Džeko, savo žavesį jis nukreipė į Dulsę.

      Šį vakarą Džekas užtektinai taikstėsi su slaptais vyriškio žvilgsniais į Dulsės krūtinę, taip gardžiai įspraustą į ankštą suknelės korsažą. Panašus atpažįsta panašų ir Džekas suvokė, kad Ortisas – aukščiausio rango mergišius.

      Savaime suprantama, laikas kuo mandagiausiai mesti iššūkį. Nedidelės varžybos visada parodo tikrąjį žmogaus veidą, ir Džekas nesitikėjo, kad Ortisas – taisyklės išimtis. Bet jis tikrai vylėsi, kad ispanas įgels