Meilė kaip kine. Jules Bennett

bučiuodamasis jis seilėjasi – tai tikrai atgrasu. O gal jis netikęs lovoje?

      Žiūrėdama į jį Kelė suprato, kad toks vyras kaip Nojus Fosteris negali būti prastas meilužis. Nuo jo sklido seksualumas, o su drabužiais jis atrodė toks neįtikėtinai tobulas, kad nė neįsivaizdavo, kas būtų išvydus jį nuogą.

      Nojus nutaisė kerinčią šypseną, lyg norėdamas patikinti, kad jai viskas bus gerai. Tos duobutės skruostuose suteikė jam tokį žavesį, jog Kelę apėmė jausmas, kad jos ryžtas sutrupėtų taip pat greitai, kaip kelnaitės nukristų ant grindų, jei jis pasiūlytų įgyvendinti jos svajonę poilsio kambaryje.

      Kelė tikrai negalėjo atsisakytų tų pinigų. Nors norėjo, kad jis pasikalbėtų su Olivija, bet džiaugėsi ir tuo, kad pasiūlė tokią didelę sumą.

      – Nusifotografuosiu, – pasakė ji.

      Mintis beprotiška, bet tebūnie. Moka jis.

      – Noriu tavo veido, Kele. Noriu užfiksuoti tą jaunatviškumą, nekaltybę.

      Kelė nusijuokė.

      – Nesu jau tokia nekalta.

      – Atsikraustei čia prieš mažiau nei metus, užaugai vidurio vakaruose. – Akių vokai pridengė tamsias akis ir jis pasilenkė tiek, kad įsibrautų į jos asmeninę erdvę. – Galima sakyti, tebesi skaisti.

      Kelei išdžiūvo burna, nes išgirdus žodį skaisti mintys iškart pasisuko apie seksą. O tai kirbėjo galvoje tol, kol Nojus stovėjo labai arti įsmeigęs į ją gundančias akis.

      – Patikėk manimi, nesu skaisti.

      Užsičiaupk, Kele.

      – Gera žinoti, – pasipūtusiai šypsodamasis pasakė jis. – Bet džiaugiuosi, kad sutikai fotografuotis.

      – Ar tau kada nors teko kovoti dėl to, ko nori, ar pakanka nutaisyti tą šypseną? – pajuokavo ji.

      Jo veidu šmėkštelėjo šešėlis, šypsena virptelėjo ir jis nurijo seiles. Bet tamsa išnyko taip pat greitai kaip atsiradusi.

      – Nustebtum sužinojusi, dėl ko teko kovoti ir kiek prarasti.

      Ne jos reikalas, pasakė sau Kelė. Visi turi praeitį, o tai, kad jis turtingas ir įtakingas chirurgas, nereiškia, jog jam buvo lengva. Tačiau ji pirmąkart išvydo skausmą, kurį jis slėpė po milijardo dolerių vertės šypsena.

***

      Ji nėra skaisti.

      Nojus atsiduso. Kelė Metjus gal ir nėra skaistuolė, bet ji tikrai nekalta, mat jei nutuoktų, kur galvojant apie ją krypsta jo mintys, paduotų į teismą už seksualinį priekabiavimą.

      Jis nenorėjo būti kaip visi ir susitikinėti su savo sekretore, bet po velnių, troško pažinti ją asmeniškiau, intymiau. Prieš dvi dienas užspeisdamas ją į kampą poilsio kambaryje jis žaidė su ugnimi. Priartėjęs prie jos pastebėjo, kaip išsiplėtė ryškiai žalios akys, kaip ji nervingai pradėjo laižytis lūpas… seksualias, putlias lūpas, kurios prašėsi būti bučiuojamos. Už tokias jo klientės klojo nemažus pinigus.

      Nojus atsilošė kėdėje. Kelė gali ateiti bet kurią akimirką, o jis norėjo jų santykius išlaikyti profesionalius. Daugiau jos nelies ir nesileis paveikiamas viltingų akių ir vaikiškų svajonių.

      Jei Kelė nutuoktų, kas laukia patekus į šį prasisiekėlių Holivudo aktorių ratą, parbėgtų į tą kukurūzų lauką, iš kurio atvyko. Šis pasaulis nėra tik blizgantis ir žavus. Nojus nė už ką nežiūrės, kaip dar viena jam brangi moteris patenka į tamsiąją Holivudo pusę.

      Sužadėtinės palikti randai dar buvo švieži ir gilūs. O kadangi jis kas vakarą grįždavo į namus, kuriais jie kadaise dalijosi ir tebesirūpino jos sergančia močiute, Nojus įtarė, kad tos žaizdos niekada neužgis.

      O Kelė kartais atrodydavo tokia panaši į Malindą, kad skaudu net prisiminti, kaip nušvisdavo sužadėtinė pagalvojusi apie jos laukiančią karjerą. Kelė – antra Malinda… tik šįkart jis nenorėjo prisirišti.

      Jis persibraukė ranka plaukus, stengdamasis atsikratyti vis dar kankinančio košmaro.

      Sužadėtinė jam buvo viskas. Būtų padaręs bet ką, kas įmanoma, kad ją išgelbėtų. Bet nepavyko. Jis nuvylė vienintelę visa širdimi mylėtą moterį, vienintelę, su kuria norėjo praleisti likusį gyvenimą. Nojus nenorėjo vėl atiduoti širdies. Jis tikrai manė, jog nepakeltų dar vienos gniuždančios netekties.

      Taigi jis nė už ką nesikalbės su Olivija dėl vaidmens Kelei. Tiesą sakant, pozavimą reklamai jis naudojo kaip būdą neleisti jai patekti į tamsesnį pasaulį, apie kurį Kelė nenutuokė. Jei jis patenkintų ją pinigais ir dėmesiu, galbūt jai to pakaktų. Ir atsikratytų to kino žvaigždės fetišo.

      Nojui reikėjo įsikišti ir ką nors padaryti. Ir jam nerūpėjo, kad elgiasi klastingai. Negali stovėti nuošaly ir stebėti, kaip dar viena nekalta moteris tampa bjaurios kino pramonės auka.

      Jį jau kamavo šioks toks nerimas dėl gražios ir naivios sekretorės. Žinojo, kiek jai moka, bet taip pat žinojo, kad ji vos suduria galą su galu. Juk tos kelios reklamos, kuriose ji vaidino, neįtraukė Kelės į pasaulį, nuo kurio jis norėjo apsaugoti… tiesa?

      Nojus nebuvo ciniškas, kol neteko pagyventi su narkomane.

      Galinės klinikos durys atsidarė ir užsidarė. Girdėjo, kaip kulniukai kaukši plytelėmis išklotu koridoriumi ir sulėtėja prie jo kabineto. Nojus nusišypsojo.

      – Ar viskas gerai? – paklausė Kelė, spausdama prie peties rankinę, o kitoje rankoje laikydama maišelį su pietumis.

      – Žinoma. Kodėl turėtų būti kitaip?

      Ji pašnairavo į jį ir šyptelėjo.

      – Nes į kliniką niekada neateini anksčiau už mane.

      Ryškiai mėlyna suknelė pabrėžė jos figūrą. Nojui teko prisiversti nesiblaškyti ir negalvoti apie tai, kaip nuvilktų drabužį jai nuo kūno… ar kaip jai pavyko po ta suknele dar ką nors sutalpinti. Ji vilkėjo siaurikes. Arba nieko. Jei ji nuoga… Dieve, negalima apie tai galvoti.

      – Turėjau darbų prieš apsilankant pirmajam klientui, – atsakė jis stengdamasis išlikti profesionalus. – Man gali paskirti vieną berniuką, neseniai nukentėjusį per gaisrą namuose. Tiesą sakant, kaip tik baigiau pokalbį su kolega dėl jo gydymo.

      – Prisimenu tą prašymą. – Kelė nusišypsojo plačiau. – Štai dėl ko esi nuostabus gydytojas. Labai apsidžiaugiau, kai nusprendei imtis jį operuoti.

      Nojus nenorėjo, kad Kelė laikytų jį išganytoju. Be to, jis bijojo prisirišti prie vaiko. Vaikai iš prigimties pažeidžiamos būtybės, todėl nerimavo, kad gali tiesiog neatlaikyti emocijų.

      – Berniuko teta – nuolatinė klientė, ji paklausė, ar negalėčiau jo apžiūrėti. Tai nereiškia, kad man pasidarbavus jis bus tobulas. Kol kas turiu kelias savaites palaukti, nes žaizdos dar šviežios.

      – Bent jau suteiksi jam galimybę ir vilties, – tarė Kelė vis dar šypsodamasi ir tebežiūrėdama taip, tarytum jis būtų daugiau nei gydytojas. – Vien to pakanka, Nojau. Nenuvertink savo gebėjimų.

      – Nenuvertinu, bet į viską žvelgiu realistiškai. Tikėtina, kad negalėsiu padaryti nieko, bet darysiu viską, kas įmanoma.

      Dauguma gydytojų turėjo Dievo kompleksą, bet Nojus norėjo manyti nesąs vienas jų. Žinojo savo galimybes ir ribas. Tačiau niekada neatsisakydavo iššūkio ir tikrai neketino nusigręžti nuo dešimtmečio berniuko, kad ir kas būtų jo teta. Nojus pamėgintų padėti apdegusiam vaikui kad ir kas jam paskambintų.

      – Tu tyli, – pasakė jis. – Vadinasi, galvoji. Ar man jau nervintis?

      Jos veide atsirado plati