Operacija REIKIA ŽIGOLO. Vicki Lewis Thompson

ir maniau. Verti mane nerimauti.

      – Tiesiog stengiuosi kai ką išsiaiškinti. – Ji žengtelėjo atgal ir rankomis įsisprendusi į šonus nužvelgė savo darbą.

      Pasikeitimas buvo neįtikėtinas. Perspektyvaus jauno advokato, kuris leidžia dienas pasinėręs į teisinę veiklą ir teismines procedūras, vyro, visada į darbą atvykstančio anksti ir išeinančio vėlai su bylų pluoštu po pažastimi, nebeliko. Šis Tonis buvo seksualus. Atrodė, jam rūpi tik tai, kas neturi nieko bendra su dokumentais. Seksualinės aistros virpesys sujaukė Linei ramybę. Mišelė tikriausiai buvo baigusi kvailių mokyklą.

      Bet svarbiausia tai, kad Tonis idealiai tiko jos planui. Linė pakėlė į jį akis ir nusišypsojo.

      – Toni, gal tu…

      – Net nepradėk. – Jis papurtė galvą ir žengė atatupstas. – Taip ir maniau, kad suki ton pusėn. Vidurinėje man klaikiai nesisekė per vaidybos pamokas. Neturiu tam gabumų. – Jis ėmė sagstytis marškinius.

      – Juokauji? Juk tu advokatas!

      Tonis nusišypsojo.

      – Aha, bet mudu kalbame apie daug sudėtingesnius dalykus.

      – Nė kiek ne sudėtingesnius. Tu vaidini kas kartą įžengęs į teismo salę. Tiesiog čia kitokia vaidyba. Sakiau, kad man gali prireikti tavo pagalbos. Pasirodo, jau reikia.

      – Kalbėjau apie teisines paslaugas. – Jis siektelėjo kaklaraiščio, kurį buvo užmetęs ant kėdės atlošo.

      – Man nereikia teisinių paslaugų. Man reikia seksualiai atrodančio vaikino operacijai „Žigolas“. Keista, bet tu puikiai tam tiktum.

      Jis nustojo rištis kaklaraištį ir pažvelgė į ją.

      – Keista? Tai nelabai glosto savimeilę.

      Linė nuraudo.

      – Na, niekada apie tave taip negalvojau, nes tu visada toks… elegantiškas. – Toksvedęs.

      – Elegantiškas? Nori pasakyti, susilaižęs? – Jis baigė rištis kaklaraištį ir paėmė švarką.

      – Ne, atrodai puikiai, tarsi iš GQ3 žurnalo.

      – Kai kurioms moterims tokie vyrai patinka.

      – Aišku, kad patinka!

      – O tau ne? – Jis užsivilko švarką ir pasitaisė atlapus.

      – Aš taip nesakiau. – Velniai rautų, ji visai neketino taip įklimpti. Šeši mėnesiai po skyrybų – laikas užmegzti pereinamuosius santykius, o ji trumpalaikio romano nenorėjo. – Aš tiesiog… bet mes visai nukrypome nuo temos. Toni, būk geras, padėk man. Susitikimui su mano tėvais nesugaiši daug laiko. Tave pamatę jie suvienys jėgas stengdamiesi mus išskirti ir patys vėl suartės. Jiems pavyks mus išskirti, tada aš kaip tik persileisiu, neteksiu meilės vaisiaus ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Netyčia sužinojau, kad pastaruoju metu retai ėmei laisvadienių.

      – Norėdama pataisyti padėtį tu siūlai man smagią kelionę į Springfildą, kur turėsiu elgtis kaip pašlemėkas ir tikriausiai būsiu išspirtas iš tavo tėvų namų? Oho, tu tikrai moki sugundyti vaikiną.

      – Tiesą sakant, mąsčiau ne apie Springfildą. Ar esi buvęs Sedonoje, Arizonos valstijoje?

      – Ne-a. Tik mačiau tų raudonų uolų nuotraukas. Gana įspūdingas vaizdas.

      – Tikrai. Mano tėvai ten praleido medaus mėnesį. Vasaros sezonas jau pasibaigęs, greičiausiai pavyks užsakyti kambarius ant Ouk Kriko kranto esančioje poilsio bazėje, kurioje jie buvo apsistoję prieš trisdešimt penkerius metus. Manau, sugebėsiu įtikinti juos atvažiuoti, – pasakė tapšnodama per pilvą.

      Proga nuvykti į Sedoną, regis, Tonį sudomino.

      – O jeigu tavo tėvai pareikalaus atskirų kambarių?

      – Pasakysiu, kad turės tenkintis vienu, nes tik du buvo laisvi. – Ji susikryžiavo ant krūtinės rankas ir užgniaužė nugalėtojos šypseną. Kaip teisininkė buvo perpratusi veido išraiškas ir matė, kad Tonis svarsto jos pasiūlymą. – Ką pasakysi? Ilgas savaitgalis gražioje vietoje, visos išlaidos apmokėtos, o tau reikės tik apsitempti džinsais ir parodyti, ką sugebi.

      Jis dvejojo.

      – Ar tavo tėvas smurtautojas?

      – Jokiu būdu. Gali mirtinai užkalbėti, tačiau neprovokuos muštynių ar panašiai, jeigu tai norėjai sužinoti. Patikėk, nėra jokios rizikos.

      – Ar niekas kitas negalėtų to padaryti? Maniau, susitikinėji su kažkokiu Edgaru.

      Linė išsiviepė.

      – Susitikinėjau, bet, visų pirma, mano tėvai jį yra matę, antra, nutraukiau su juo santykius prieš porą mėnesių, o trečia, Edgaras niekaip nesugebėtų įtikinamai suvaidinti gražaus eržilo.

      – Nejaugi? – Toniui ši žinia, regis, patiko.

      – Tikrai. – Linė pamanė, kad Tonis siaubingai mielas, mielesnis, nei ji leido sau anksčiau pagalvoti.

      – Net nežinau. – Jis pažvelgė į ją. – Užtruktume, kol nugramdytume visą blizgesį, kaip manai?

      Įsivaizdavus jį kaip šių laikų Džeimsą Diną kūnu nubėgo virpuliukai. Pakeisti Tonį. Koks smagus sumanymas.

      – Ne, nemanau, kad ilgai užtruktume. Nors būtų gerai, jeigu turėtum tatuiruotę.

      – Padėtų, a?

      – Aha, bet tokios aukos nesitikiu. Gal išmėginkime laikiną tatuiruotę? – Ji luktelėjo tikėdamasi, kad Tonį, kaip ir ją, suintrigavo ši apgaulė.

      – Gerai, sutinku.

      Linė nusišypsojo.

      – Ačiū, Toni. Tu tikras draugas. Pranešiu, kai viską sustyguosiu. Ar kuris nors tavo savaitgalis užimtas?

      – Tikrai ne. Nesakyčiau, kad mano laisvadieniai kupini įdomių renginių.

      Vadinasi, Tonis dar su niekuo nesusitikinėja, pamanė Linė. Jau tikrai pribrendo neįpareigojantiems santykiams. Jai reikės pasisaugoti.

      – Po skyrybų turi praeiti šiek tiek laiko.

      – Aha. Bet reikalai pamažu gerėja. Graži moteris ką tik pakvietė mane drauge praleisti ilgą savaitgalį.

      Ji nusijuokė, tarsi jis būtų pajuokavęs, tačiau į pokštą tai nebuvo panašu.

      – Ačiū už komplimentą. – Linei patiko, kad jis laiko ją gražia, vis dėlto negalėjo leisti Toniui tikėtis, jog tarp jųdviejų gali būti kas nors daugiau. – Deja, savaitgalis bus platoniškas.

      Jis patraukė pečiais.

      – Tai tik pradžia. – Eidamas pro duris jis stabtelėjo ir atsigręžė. – Ė, o dėl tos tatuiruotės…

      – Nesijaudink. Pasidomėsiu, kaip daromos laikinos. Šiaip ar taip, tai nelabai svarbu.

      – Gali nesidomėti. – Jis kerimai nusišypsojo. – Aš vieną ir taip turiu.

      2

      Kelionės į Sedoną išvakarėse prisiminimuose paskendęs Tonis rausėsi spintoje ir aptiko džinsus, kuriuos mūvėjo dar vidurinėje mokykloje. Mišelė ne kartą maldavo atsikratyti tuo senu šlamštu, tvirtino, kad nėra prasmės jų laikyti.

      Bet jis turėjo savų priežasčių tų džinsų neišmesti. Nenorėjo visiškai prarasti ryšio su tuo maištininku, koks tada buvo, o drabužiai padėjo jį išlaikyti. Tonis nusišypsojo. Linė nė neįsivaizduoja, kad prieš keturiolika metų Tonis Ruso buvo pankas, kaip tik toks, kokį ji apibūdino kaip didžiausią

3

Amerikiečių mėnesinis žurnalas vyrams.