Mano brangenybė. Olivia Gates

sumirksėjo ir pajutusi nesuvokiamą trauką vangiai atitraukė žvilgsnį nuo jo akių. Paskui vėl sumirksėjo. Nes negalėjo patikėti.

      Ji jau ne vakarėlio įkarštyje. Ji – erdviame marmuru išklotame vestibiulyje, virpančiomis kojomis eina link, jos supratimu, asmeninio Makormiko lifto.

      Ar ji tikrai čia atėjo? Ar jis juos teleportavo?

      Staiga visko buvo per daug. Kiekvienas jo judesys ir žvilgsnis mušė iš pusiausvyros, artuma stūmė link pakrikimo, o ji pati ir situacija darėsi nevaldoma. Jis visai neprisiminė Džoharos, agresyviai gundė naudodamasis jos anonimiškumu, tikėdamas, kad ji laisva.

      Vis dėlto tik jiems sustojus priešais liftą, merginai pavyko pamėginti grakščiai atsitraukti nuo lengvo, bet paralyžiuojančio prisilietimo. Tačiau pojūčiams vis labiau užvaldant, ji tik kluptelėjo atgalios ir trūktelėjo ranką.

      Džohara matė, kad Šachinas nustebo, kaip jis suraukė tuos įstabius lenktus antakius, o lūpos neteko intymaus putlumo ir įgijo griežtumo, tik dar labiau pabrėžiančio jų tobulumą. Ji išvydo kitą jo pusę, kurios niekada anksčiau neregėjo, – negailestingą karališkosios šeimos narį, kuriuo gali tapti išprovokuotas arba jusdamas nepasitenkinimą.

      Vadinasi, jis nesupranta, kaip moteris gali būti tokia beprotiška ir nesinerti iš kailio, norėdama paklusti jo nurodymams? Galbūt šis susitikimas vis dėlto baigsis santykių aiškinimusi? Tik kitokiu, nei ji įsivaizdavo.

      Džohara nusivylusi dėbtelėjo į Šachiną.

      – Tu toks tikras, kad noriu su tavimi išeiti, tiesa?

      Jos balsą sugriežtino kartėlis. Žinojo, kad ir jis tai aiškiai išgirdo.

      Jo žvilgsnio kaitra išblėso ir akyse įsivyravo ramybė.

      – Taip. Tiek pat įsitikinęs, kiek savo troškimu išeiti su tavimi.

      Ji įsiutusi iškvėpė.

      – Tu teisus. Tikrai žarstaisi neoriginaliomis frazėmis.

      Jo vyzdžiai išsiplėtė kone užgoždami ryškias raineles.

      – Suprantu, kad taip skamba, bet tai tiesa.

      Jos lūpos persikreipė, atsiliepdamos į širdies dūžius.

      – Na, žinoma.

      – Manai, taip stokoju vaizduotės ar subtilumo, kad norėdamas save išreikšti vartočiau tokias banalybes, jei tai nebūtų paprasta tiesa, kuriai išsakyti netinka jokie kiti žodžiai?

      – Gal tu tiesiog pernelyg tingus ar surambėjęs ir nesugalvoji nieko naujo. Arba nė neįsivaizduoji galimybės, kad tau reikėtų pasistengti. O gal nemanei, jog pareikalausiu pastangų sugalvoti ką nors šiek tiek originalesnio, nes galvojai, kad pajutusi tavo susidomėjimą, iškart atsigulsiu?