Meilė ar pinigai?. Jules Bennett

Kolas tikrai nenori nieko panašaus į tai, kas tarp jų buvo anksčiau. Po perkūnais, ne! Jis tik norėjo įsitikinti, ar Tameros skonis išliko toks pat, ar jos oda vis dar bėgiotų šiurpuliukai nuo jo prisilietimo. Kuris normalus vyras nenorėtų vėl glamonėti tokį kūną?

      Tamera Stivens atrodė kaip dažna Majamio gražuolė ilgais šviesiais plaukais, žydromis akimis ir žurnalo viršelio verta figūra. Net jeigu šiandien būtų pamatęs ją pirmą kartą, ji vis tiek būtų patraukusi jo akį. Dėl to, kad juodu siejo bendra praeitis, situacija tik dar stipriau intrigavo.

      O meilė? Ačiū, ne. Visi jausmai, bent kiek panašūs į meilę, mirė kartu su svajomis apie bendrą gyvenimą. Meilei jo pasaulyje nėra vietos… Ne dabar, kai svarbiausiais dalykais jo gyvenime tapo liniuotė, pergamentinis popierius ir projektavimo menas. Meilė – prarastas jausmas, kurį iš jo atėmė pats Valteris Stivensas.

      – Aš kaupiuosi, – šyptelėjęs atsakė Kolas. – Patikėk manimi. Tamera nė nenutuokia, koks aš dabar.

      Zakas kilstelėjo antakius.

      – Varžytis turi ne su Tamera, o su jos tėvu.

      Valteris Stivensas niekad nemėgo Kolo, bet tą vasarą, kai prieš baigiant vidurinę ir stojant į universitetą vaikinas pasipiršo Tamerai, Valteris griebėsi grasinimų.

      Jeigu Kolas nepaliksiąs Tameros ramybėje, Valteris pasirūpinsiąs, kad jis nebegautų stipendijos. Stivensas turėjo ryšių visur, todėl Kolas neabejojo, kad vyriškio žodžiai nėra tušti.

      Kolui teko nusileisti, nes du brolius ir jaunesniąją sesutę Kailą užaugino močiutė; šeima vos sudūrė galą su galu. Vaikinas neturėjo jokių pažinčių, ir stipendija buvo vienintelis šansas ištrūkti iš skurdą primenančios egzistencijos.

      Sprendimas pasirinkti karjerą ar širdį, buvo sunkiausias Kolo gyvenime. Kiekvieną dieną po išsiskyrimo su Tamera jis abejojo, ar pasielgė teisingai. Tačiau Kolas tvirtai tikėjo, kad viskas įvyksta prasmingai ir kad jis nusipelnė tokio gyvenimo, kokį dabar susikūrė.

      Ateinantys keli mėnesiai bus sudėtingi. Bet Kolas buvo pasiruošęs viskam. Ypač, jeigu iš to galės uždirbti milijonus ir iš naujo pažinti gundančius Tameros apvalumus.

      Antras skyrius

      Sutartys buvo pasirašytos. Kelio atgal nebeliko.

      Tamera pajėgs. Dirbs su Kolu taip pat, kaip Floridos universitete kartu rengdavo projektus jos bute arba jo kambaryje bendrabutyje.

      Tik tiek, kad dabar jų darbas vertinamas milijonais dolerių, o ne pažymiais… ir ne jausmais.

      Na, gal ji kažką ir jaučia, bet tie jausmai – tik liekanos to, kas buvo anksčiau.

      O kaip buvo anksčiau? Tamera užvertė akis į lubas ir išjungė kompiuterį, džiaugdamasi, kad pagaliau važiuos namo. Kad ir kas tarp jųdviejų buvo seniau, akivaizdu, kad tik iš jos pusės, priešingu atveju Kolas nebūtų taip šaltakraujiškai jos palikęs. Tamera susitaikė su jo išėjimu, tik niekaip negalėjo suprasti išgirsto paaiškinimo.

      Kai jis nutraukė jųdviejų sužadėtuves, Tamera susirgo. Paklausiusi tėvo patarimo, ji persikėlė į kitą universitetą, kad nutrauktų ryšius su Kolu ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Bet nors gyveno toliau, niekada nepajėgė užmiršti vyro, kurį mylėjo visa širdimi.

      Vyro, kuris kaip tik išdygo jos kabineto tarpduryje.

      – Kolai, – neritmingai dunksinti širdis ir į drebučius virtę keliai privertė Tamerą apsidžiaugti, kad ji sėdi, o ne stovi, – ką čia veiki?

      – Mums reikia pasikalbėti.

      Jis žengė vidun per minkštą baltą kilimą. Net baigiantis ilgai darbo dienai Kolas vis dar atrodė pribloškiamai. Buvo nusirišęs kaklaraištį ir vilkėjo tik juodomis kelnėmis ir žydrais marškiniais iki įdegusių alkūnių paraitytomis rankovėmis. Tamera nužvelgė tamsų šešėlį, dengiantį žandikaulio liniją ir jai užėmė kvapą.

      Kad ir kas nutiko praeityje, seksualesnio vyro Tamera nebuvo mačiusi. Kodėl jis bent jau negalėjo per tiek metų užsiauginti alaus pilvuko?

      – Ruošiausi namo, – atsakė ji, stengdamasi nekreipti dėmesio į jo panteriškas akis. – Jeigu užsuktum rytoj, galėtume aptarti pradinį projektavimo etapą.

      Užuot atsisėdęs priešais ją kaip daugelis lankytojų, Kolas apėjo aplink stalą ir pasirėmė į jį klubu; juodu skyrė vos keletas centimetrų. Tameros pojūčius sužadino tas pats odekolonas, kurį užuodė per susitikimą su Viktoru. Marškiniai buvo aptempę plačius pečius, o lūpos atrodė tokios pat pilnos ir prašančios pabučiuoti kaip tą dieną, kai jis paprašė už jo tekėti.

      Dieve padėk! Ir tai tik pirmoji diena… Kada gi jie užbaigs šį projektą?!

      – Atėjau pasikalbėti ne apie projektą.

      Ar Kolas apskritai kada nors mirksi? Ko jis taip spokso? Nejau jųdviejų susitikimas jo nė kiek nesukrėtė? Įtampa ore juk tikrai supo ne ją vieną.

      Tamera krenkštelėjo ir pasislinko truputėlį giliau į krėslą. Ji neapsimetė nesupratusi, apie ką jis norėtų kalbėtis. Nejau Kolas tikrai galvoja galįs įsiveržti į jos kabinetą ir pradėti viską iš naujo?

      – Kolai, tai būtų neprofesionalu. Kapstydamiesi po praeitį neparengsime projekto, tad kam knaisiotis po tuos dalykus?

      Kolo žvilgsnis nuslydo jos kūnu, ir Tamera dar labiau įkaito. Jo akys grįžo prie jos veido ir įdėmiai įsistebeilijo. Tamerai nepatiko jaustis taip, lyg būtų apžiūrinėjama per mikroskopą.

      – Ar tu tikrai nieko prieš dirbti su manimi? – žemu tolygiu balsu paklausė jis. – Būtent dėl to ir užėjau. Turėtume aptarti šį susitarimą nedalyvaujant Viktorui arba mūsų darbuotojams.

      Velniai jį griebtų už tokią ramybę ir savitvardą! Kaip Kolas drįsta galvoti, kad mintis, jog teks dirbti su juo, ją išgąsdino? Jeigu vienintelė priežastis, kodėl jis užėjo, yra noras įsitikinti, kad jai užteks vyriškumo atlikti darbą, ji jam parodys, kas čia šeimininkas!

      Tamera pakilo ant kojų, ir Kolui teko pakelti akis, kad sutiktų jos žvilgsnį.

      – Tai svajonių užsakymas, Kolai. Ir pats velnias nepriverstų manęs atsitraukti, todėl nereikia man meilikauti ir apsimetinėti, jog tau rūpi mano jausmai.

      Vyras šyptelėjo ir liko sėdėti ant rašomojo stalo kampo.

      – Zakas pasisiūlė mane pakeisti, bet jis dažniausiai rūpinasi darbais statybos aikštelėje.

      Nors po pirmo susitikimo su Viktoru, kai Tamera pamatė Kolą, prieš savaitę atsiradęs skausmas krūtinėje taip ir neatlėgo, ji užsiklijavo šypseną ir nuėjusi prie lango iš ketvirto aukšto pažvelgė į Saut Byčo šviesas.

      – Tai judu aptarėte mano gerovę? Kokie jūs rūpestingi. Būkite ramūs, man viskas gerai. Bet kyla klausimas, ar jūs pajėgsite su manimi dirbti?

      Atsigręžusi pažiūrėti, kaip jis sureaguos, Tamera nustebo išvydusi tvinksint jo skruostą. Kolas pakilo ant kojų ir prisiartino prie jos.

      Nejau jis nemoka skaityti kūno kalbos? Nejau jam neužteko ne itin subtilios užuominos, kad ji nenori būti šalia jo? Ir kodėl jos kūnas ją išduoda, reaguodamas į šį patrauklų vyrą?

      – Jeigu atvirai, – remdamas ją prie šalto stiklo tarė jis, – nesu tuo visiškai tikras. – Ir kaip nutiko, kad ji nebe šeimininkė savo kabinete?

      Tamera apsilaižė lūpas ir davė sau pipirų, kai Kolo žvilgsnis užfiksavo tą judesį. Štai kada jis nusprendė skaityti kūno kalbą! Reikia tikėtis, jog nesugalvos jos pabučiuoti.

      – Kodėl gi? – paklausė ji, džiaugdamasi, kad nelūžinėja balsas.

      – Nes