Kai meilė atima protą. Victoria Dahl

stovi jo brolis – pasirodo, jis greitai mokosi – o audra pamažu traukiasi. Eliotui puikiai sekėsi, tačiau Maksas vis tiek nepajėgė atplėšti žvilgsnio nuo jo nugaros vis tikėdamasis, kad brolis atsisuks. Galiausiai Eliotas atsisuko.

      – Gal nori pats prišvartuoti?! – perrėkdamas vėją sušuko Eliotas ir palinko viršum vairalazdės. – Nesu tikras, kad man pavyks.

      Maksas giliai įkvėpė ir paleido turėklą. Jis nemėgo plaukioti. Bet dar labiau nemėgo to daryti per audrą su žmogumi, kuris nieko nenutuokia apie laivus. Tačiau pats prisivirė košės. Juk negalėjo leisti broliui plaukti į atvirą jūrą vienui vienam, kad išmoktų valdyti jachtą. Žmonės šitaip ir žūsta. Todėl Maksas tik įprastai šyptelėjo ir neskubėdamas žengė prie kapitono kėdės.

      – Gerai, – linktelėjo jis, – prišvartuosiu šitą mergytę.

      – Mergytę? – sukluso Eliotas. – A, jūreivių žargonas.

      Eliotas nusipirko jachtą norėdamas įrodyti sau, jog nėra darboholikas. Bet dabar jam nerimą kėlė mintis, kad teks išmokti pramogauti.

      – Viskas bus gerai, – kuo žvaliausiai ramino Maksas, nors prieš akis vis dar tyvuliavo jūra ir nesimatė žemės. Vienas neapgalvotas judesys, ir vandenynas praris juos pasigardžiuodamas. Maksas visada saugojo Eliotą nuo pavojų ir dabar pasijuto išsekęs.

      Po trijų mėnesių, praleistų Viduržemio jūroje ieškant lobio, šešios savaitės sausumoje atrodė kaip tikras rojus. Makso gyvenimas tobulas, ir jis negali to pakęsti. Bet nėra toks nedėkingas, kad leistų tai suprasti kitiems. Jis grįžtelėjo į Eliotą – šis tvarkė įrangą. Eliotas turėtų mokytis, reikėtų pasikviesti brolį prie vairo, parodyti, kaip manevruoti prieplaukoje, bet Maksas nutarė palaukti geresnio oro. Kita vertus, jeigu Eliotas kaip reikiant trinktelėtų jachtos šonu į prieplauką, prireiktų remonto ir būtų galima pamiršti šias vadinamąsias atostogas.

      Lyg bausdama už tokias mintis jachtą krestelėjo banga ir Maksas nuskriejo vairo link.

      – Gerai jau, gerai, – sumurmėjo jis pavėjui ir pamojo broliui. – Eikš. Padėsiu tau prišvartuoti. Pats niekada neplauk į tokią vėtrą, negali žinoti, kas nutiks atviroje jūroje.

      Maksas kantriai aiškino Eliotui apie pavojus, kylačius plaukiant siauru molu ir kiek ramesne nediduke prieplauka. Po kelių minučių Maksui jau maudė kietai surakintus žandikaulius ir įtemptus rankų raumenis, bet jachta stovėjo saugiai prišvartuota.

      – Puikiai padirbėjai, – pagyrė Eliotą jis, nors iš tiesų norėjo drėbti: „Kodėl negalėjai tenkintis golfu, kaip kiti iš CDC1 biuro?“

      Eliotas užšoko ant prieplaukos, Maksas jam padavė krepšius, ir abu rengėsi nedelsdami traukti išsinuomotos vilos link.

      – Kaip radai šitą vietą?

      Eliotas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

      – Kažkas rekomendavo viename iš interneto forumų apie jachtas.

      – Neblogai atrodo, – Maksas taip pat užšoko ant prieplaukos, kurį laiką broliai ėjo tylėdami. Po kiek laiko Maksas pastebėjo, kad Eliotas įsitempęs.

      – Eliotai, – prasižiojo nežinodamas, ar dera kalbėti apie buvusią brolio žmoną. Et, velniop! – Juk nepradėjai plaukioti vien dėl Rebekos, ką?

      Maksas sunerimo, ar nebus įskaudinęs brolio, bet Eliotas neatrodė nei nustebęs, nei įsižeidęs.

      – Ji buvo teisi.

      – Eina ji velniop, – burbtelėjo Maksas. – Tu puikus vyrukas. Ar suvoki, kiek moterų išsinertų iš kailio, kad tik jas vestum? Tavimi galima pasitikėti šimtu procentų. Nebijai sunkaus darbo, esi nuoširdus ir…

      – Nesu kietas, per daug dirbu, po velniais, ir esu baisus nuoboda.

      – Nusišneki!

      – Nenusišneku.

      Maksas dėbtelėjo į brolį ir persimetė krepšį ant kito peties.

      – Tu dievini savo darbą.

      – Taip, dievinu, bet darbas negali tapti visu gyvenimu. Visada dirbau per daug, bet po pastarosios gripo epidemijos… Žinai, nenustebau, kad ji mane paliko. Buvo perspėjusi daugybę kartų.

      Maksui prieš akis iškilo Rebekos veidas – blizgantys juodi plaukai, šviesios mėlynos akys – ir jis nusipurtė. Pirmą kartą Rebeką pamatė brolio vestuvių repeticijoje, tada ji paliko puikų įspūdį. Linksma, gyvybinga mergina, gal kiek per daug susirūpinusi, kad vestuvės būtų tobulos.

      Kai po pusmečio Maksas sugrįžo iš įprastos kelionės po jūrą, jam pasirodė, kad Rebekos linksmumas prigeso, ji pasidarė nerami, nepakanti. Nuolat priekaištavo, jog Eliotas dirba savaitgaliais ir negalėjo atsigėrėti jo darbu – kelionės, nuotykiai, savaičių savaitės egzotiškose vietovėse. Rebeka taip ėmė aikčioti iš susižavėjimo, kad Maksas pasijuto nejaukiai ir pasistengė kuo anksčiau atsisveikinti.

      Iš tikrųjų gyvenimas jūroje baisiai nuobodus, tik retkarčiais nutinka kas netikėto. Žmonės apsigauna pamatę įdegusį kūną ir vėjo nugairintus plaukus. Bet Rebekos paaiškinimai nedomino. Jai rūpėjo tik paerzinti savo vyrą. Maksas nė kiek nenustebo sužinojęs, kad ji paliko Eliotą kitą dieną po pirmųjų vestuvių metinių. Akivaizdu, jog Eliotui tai irgi nebuvo staigmena.

      Maksas atsikrenkštė.

      – Juk neketini jos susigrąžinti?

      Maksas nustebo išgirdęs Elioto juoką.

      – Juk nesu visiškas kvėša. Suprantu, kad mudu nebuvome skirti vienas kitam. Nenoriu kartoti tų pačių klaidų.

      – Su kuo nors susitikinėji?

      – Jei taip būtų, negi gaiščiau savaitę paplūdimyje su tavimi?

      – Po galais, pats sakei, jog nemoki elgtis su moterimis. Nežinau ar susiprastum, kad merginą reikia pasiimti kartu.

      – Pabučiuok man į užpakalį, – suburbėjo Eliotas.

      – Na, apie tai verčiau tarkis su mergina.

      Eliotas kumštelėjo Maksui į petį, šis aiktelėjo iš skausmo. Nors Eliotas prasėdi biure šešiasdešimt valandų per savaitę, nėra ištižėlis – matyt, užsigrūdino vaikystėje mušdamasis su broliu. Ir taip pat kaip vaikystėje Maksas apsimetė, jog neskauda, nusijuokė ir taip stumtelėjo Eliotą, kad šis net susverdėjo.

      Ausyse vis dar šniokštė vandenynas, Elioto juokas, kūnas kvepėjo jūra – Maksas nusprendė, kad atostogos, ko gero, bus šaunios. Bet dėl viso pikto jis išliks budrus. Vandenynas moka pateikti staigmenų.

      2

      – Atrodo, pasigėriau, – suvebleno Kloja. Debesys išsisklaidė ir dabar ji plūduriavo saulės bei alkoholio jūroje. – Kada mes pietavome?

      Mieguista Dženė atsisuko į draugę.

      – Per pietus plaukėme keltu. Pamiršome pavalgyti.

      – Aha. Tikriausiai reikėtų užkąsti, nes gali blogai baigtis.

      – Kas gali būti blogiau, negu prisisiurbti trečią valandą dienos?

      – Dar daug kas. Pašildyti mikrobangų krosnelėje?

      Dženė sunkiai sudejavo ir papurtė galvą.

      – Geriau atostogų pradžią atšvęskime sušlamšdamos po didžiulį sūrainį. Netoli viešbučio administracijos yra tokia apšepusi užeiga.

      Kloja buvo vėl beužsnūstanti, bet išgirdusi apie maistą plačiai atsimerkė.

      – Na, mes juk norime, kad

1

Centers for Disease Control and Prevention(angl.) – JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (čia ir toliau – vert. pastabos).