Kita moteris. Trish Morey

finansiniai rūpesčiai jų nekamuoja. Galbūt ši moteris iš tikrųjų neketina su juo derėtis dėl pinigų, gal ją domina visai kas kita. Žinoma, jis net nepagalvojo, kad žmonės, nusprendę pasinaudoti Karmaiklo klinikų paslaugomis, žino, kiek kainuoja jų procedūros.

      Atrodo, viskas sutampa.

      – Kaip manote? – neatlyžo Simona.

      – Greičiausiai jie, – susimąstęs ištarė Dominykas ir nusisukęs nuo poros atidžiai nužvelgė minią. Aplinkui šurmuliavo šeimos, vaikštinėjo turistai, nusikamavusi moteris lyg ir kažko ieškojo minioje. Ne, daugiau nieko panašaus jis nepastebėjo. Dominykas linktelėjo ir jausdamas keistą spaudimą krūtinėje ketino žengti kitą žingsnį. Kai sužinojo tokią netikėtą naujieną, dvidešimt keturių valandų jam pasirodė per mažai, kad tinkamai pasiruoštų susitikti su moterimi, kuri laukiasi jo vaiko.

      – Eikime ir išsiaiškinkime, – šiaip ne taip ištarė, o moteris tuo metu pradėjo verkti ir pašoko nuo kėdės. Mėgindamas ją nuraminti vyras taip pat atsistojo. Dominykas ėmė brautis per minią. Gal ji pamanė, kad jis neateis? Be reikalo delsė. Kuri kita galėtų būti toji moteris, jei ne ji. Dominykui priėjus, moteris žvelgė į savo vyrą ir kūkčiodama kažką jam aiškino.

      – Ar jūs ponia Kameron?

      Netikėtai Dominykas už nugaros išgirdo:

      – Ar jūs ponai Pireliai?

      Pora prie stalo atsigręžė ir apstulbę pažvelgė į Dominyką, bet jis nebekreipė į juos dėmesio, o įsmeigė žvilgsnį į moterį, kuri ūmai atsirado šalia ir ištarė jo pavardę.

      – Kas jūs? – griežtai paklausė jis.

      Trečias skyrius

      Priešais jį stovėjo skurdžiai apsirengusi išbalusi moteris, ji buvo panaši į vaiduoklį nuskalbtais drabužiais ir neaiškios spalvos plaukais, paskubomis surištais į uodegą. Net kai jis pažvelgė į ją, ji persikreipusi stengėsi pamatyti vyrą ir moterį jam už nugaros.

      – Aš pamaniau… Pamaniau, kad jie ponai Pireliai.

      – Aš esu Dominykas Pirelis.

      – O.

      Kaukšėdama kulniukais priėjo Simona, nuo jos atsklido prancūziškų kvepalų aromatas.

      – Vadinasi, jūs esate ponia Kameron.

      Dominykui kilo noras tai užginčyti. Ar Simona supranta, ką šneka? Jis jau žino, kas yra ponia Kameron, – tikrai ne ši kaliausė. Ponia Kameron yra jam už nugaros… Jis atsisuko ir pamatė, kaip pora greitai išnyko minioje. Tada vėl atsigręžė nenorėdamas patikėti, kad tai gali būti tiesa. Kaip tokia moteris, tokia pamėklė gali nešioti jo kūdikį?

      Kaip galėjo nutikti, kad klinikoje jo vaiko užuomazga atsidūrė šios moters gimdoje?

      Vis dėlto ši moteris stovi sutartoje vietoje ir kaip tik ji, o ne kita, ištarė jo pavardę…

      Dominykas stebėjo, kaip vargšelė bando nuryti gerklėje užstrigusį gumulą. Jos kaklas atrodė pernelyg plonas, keista, kad nulaikė galvą.

      – Aš, – pagaliau prabilo ji tarsi bijodama prisipažinti. – Aš esu Andžė Kameron.