Kita moteris. Trish Morey

p>Pirmas skyrius

      Alio, jūs manęs nepažįstate, tačiau aš laukiuosi jūsų kūdikio.

      Ar įmanoma, kad kraujas nustotų tekėjęs dar nenumirus? Dominykas Pirelis pajuto, kaip jo kraujagyslės staiga užsispaudė, o kraujas sustingo širdyje, kuri jau seniai buvo virtusi akmeniu. Jis norėjo mesti telefono ragelį, bet neįstengė nė pajudėti, tik sukaupęs visas jėgas ištarė vieną trumpą žodelį: Ne!

      Dominykas pradėjo dusti, tad įkvėpė oro, pulsas iš lėto atgijo, mušdamas į smilkinius naujieną, kuria jis negalėjo patikėti. Tai neįmanoma! Nesvarbu, kad šį rytą gydytojas jau bandė jam paaiškinti, kas atsitiko. Nesvarbu, ką ši moteris pasakė jam dabar. To negali būti.

      Laukiuosi jūsų kūdikio.

      Šie žodžiai vis skambėjo Dominyko galvoje, nors jis kategoriškai atsisakė tuo patikėti. Tik atsikvėpė mėgindamas atsigauti po tokios beprotiškos dienos.

      Dominykas Pirelis nepratęs pralaimėti, jis visada buvo kovotojas. Konkurentai jau seniai stengėsi jį aplenkti, tačiau nesėkmingai – siekdamas tikslo jis pergalingai išsiverždavo į priekį. Nuolatos nusivildavo ir moterys, trokštančios jo pinigų. Argi galima neįsimylėti milijardieriaus? Tačiau nė vienai gražuolei nepavyko jo suvilioti, jis išsprūsdavo iš paties švelniausio glėbio, kaip vanduo išteka iš rėčio.

      Paprastai Dominyko gyvenime nebūna atsitiktinumų. Jis iki smulkmenų apgalvoja savo dienotvarkę, bet šiandien viskas žlugo, kai iš klinikos pranešė stulbinamą naujieną.

      Pirmiausia jis pamanė, kad tai absurdiška klaida.

      Tai neįmanoma.

      Praėjo jau daug laiko, kai jis paskutinį kartą lankėsi klinikoje, neabejotinai kažkas iš bylos pasirinko klaidingą pavardę arba suklydo rinkdamas numerį. Nors nepažįstamoji nuolat atsiprašinėdama bandė jį įtikinti, jog iš tikrųjų įvyko klaida – ne dėl to, kad ji surinko klaidingą telefono numerį, o dėl to, kad prieš tris mėnesius jo spermos kažkodėl buvo sušvirkšta nepažįstamai moteriai į gimdą, – jis vis tiek pasipiktinęs kartojo neturįs jokio noro klausytis tokių nesąmonių.

      Bet kai telefonas suskambėjo antrą kartą ir Dominykas išgirdo nedrąsų moters balsą, suprato, jog tai, ką jis girdėjo prieš penkias minutes, yra ne siaubingi kliedesiai, o šiurpi tikrovė.

      Aš laukiuosi jūsų kūdikio…

      Jis lėtai susmuko į kėdę ir pasisuko taip, kad galėtų pamatyti ką nors… bet ką, kas išgelbėtų nuo košmaro, užvaldžiusio jo mintis ir vaizduotę. Bet vaizdas, kurio jis tikėjosi – puikus tarsi iš paveikslėlio Sidnėjaus uosto vaizdas su jachtomis ir keltais, praneriančiais po Uosto tiltu ir plaukiančiais upe, kurios krantais driekiasi parkai, – buvo išskydęs, užgožtas netikėjimo. Dominykas stipriai užsimerkė ir įsignybo į nosį taip smarkiai, jog net žiežirbos pasipylė iš akių, bet to toli gražu nepakako, kad išnyktų sielvartas ir kančia.

      To negalėjo atsitikti.

      Juo labiau šitaip.

      Jis niekada nemanė, kad tai nutiks šitaip!

      – Pone Pireli… – vėl pasigirdo balsas. Nedrąsus. Drebantis. Tarsi pašnekovė būtų sutrikusi ne mažiau už jį. To negali būti. – Ar jūs mane girdite?

      Užuot atsakęs, Dominykas išleido keistą gerklinį garsą, panašesnį ne į žmogaus balsą, o į žvėries riaumojimą. Jis nebesivaldė, jam buvo nesvarbu, ką apie jį pagalvos pašnekovė.

      – Kodėl taip elgiatės? – netikėtai išgirdo jis savo balsą. – Ko siekiate?

      Kai vietoje atsakymo iki jo atsklido atodūsis ir slopinamas verksmas, Dominykas beveik pasigailėjo savo mintis išreiškęs garsiai. Beveik. Šiaip ar taip, jis sakė tiesą. Iš patirties žinojo, kad žmonės retai ką nors daro nesitikėdami naudos.

      – Kadangi taip susiklostė aplinkybės, pamaniau, jog turite tai žinoti.

      – Kam man to reikia?

      Stojo tyla.

      – Atsiprašau, nežinau, ką atsakyti į jūsų klausimą. Aš tik noriu su jumis pasikalbėti. Galbūt mes rasime išeitį iš šios keblios padėties.

      Iš keblios padėties. Bent jau tokią teisę ji turi.

      – Esate įsitikinusi, jog tai įmanoma? Manote, kad yra koks nors paprastas sprendimas, kuris ims ir nukris iš dangaus? O gal jūsų sode gyvena fėja, galinti padėti bėdoje, ar jūs ją tiesiog įsivaizduojate?

      Dominykas tikėjosi, kad po tokių šiurkščių žodžių moteris padės ragelį. Jis visai nebuvo nusiteikęs kalbėtis su ja ir nežinojo, kaip pasielgti.

      Nebuvo tikras, kad pats gali trenkti ragelį. Šiaip ar taip, jis nesijautė pasiruošęs dar kartą pamėginti… ką pamėginti?.. ogi turėti vaiką, nes tokia galimybė jau seniai išnyko kartu su jo santuoka.

      Tačiau kitame linijos gale nepasigirdo laukiamo spragtelėjimo, kuris staiga nuramintų skausmą ir palengvintų slegiančią kaltę. Tyla užsitęsė ir kiekvieną sekundę darėsi vis sunkiau ištveriama. Dominykas staiga pajuto nekantriai laukiantis jos atsakymo. Apie ką ji galvoja? Ko iš tikrųjų nori iš jo? Tie penkiolika metų, per kuriuos jis sukūrė pačią tvirčiausią Australijoje verslo imperiją, negalėjo paruošti jo tokiems iššūkiams.

      – Aš suprantu, kad jūs pritrenktas, – švelniai pasakė moteris. – Aš suprantu.

      – Nejaugi? Aš tuo abejoju.

      – Man taip pat labai sunku! – jos balse buvo girdėti nusivylimas ir skausmas. – Nejaugi jūs iš tikrųjų manote, kad aš apsidžiaugiau sužinojusi, jog laukiuosi jūsų kūdikio?

      Jo kūdikio? Dominykas staiga įsitempė. Tikrovė jį pritrenkė tarsi smūgis į paširdžius. Nėra jokių abejonių, ši moteris laukiasi jo kūdikio. Jo ir Karlos kūdikio. Vaiko, kurio ji visada be galo troško, bet negalėdavo pastoti. Net paskutinė priemonė, dirbtinis apvaisinimas, buvo nesėkmingas. Dominykas priglaudė ranką prie kaktos, jis jautė, kaip nuo šios žinios it plaktuku kala į smilkinius kraujas, o gerklę degina aitri tulžis.

      Tačiau šiai nepažįstamai moteriškei pasisekė, o Karlai nepavyko, nors mėgino daugybę kartų.

      Kodėl?

      Kas ši moteris, apvertusi jo gyvenimą aukštyn kojomis? Kas ji tokia, jei įstengė išjudinti praeities vaiduoklius? Kas suteikė jai teisę manipuliuoti juo?

      Dominykas suprato, kad telefonu to neišsiaiškins. Jis turi kuo greičiau su ja susitikti. Pažvelgti jai į akis, tada viskas bus aišku.

      Jis atsilaisvino kaklaraištį, atsisegė viršutinę marškinių sagą, bet kambaryje vis tiek buvo tvanku. Tačiau balsas skambėjo taip, tarsi gerklė būtų pripilta žvyro:

      – Koks, sakėte, jūsų vardas?

      – Andžė. Andžė Kameron.

      – Paklausykite, panele Kameron… – pradėjo Dominykas.

      – Ponia Kameron, – patikslino ji, – bet galite mane vadinti tiesiog Andže.

      Štai kaip. Dominykas atsilošė kėdėje. Iš balso ji buvo panaši į susijaudinusią paauglę, tačiau jis buvo užmiršęs, kad dirbtinis apvaisinimas taikomas tik ištekėjusioms moterims, be to, jos kelerius metus turi būti gydomos nuo nevaisingumo.

      – Ponia Kameron, paklausykite, – tarė jis, nekreipdamas dėmesio į pasiūlymą vadinti vardu, nes vis dar netikėjo jos pasakojimu, – aš nenorėčiau tokios jautrios temos gvildenti telefonu.

      – Suprantu.

      Dominykas giliai įkvėpė oro ir papurtė galvą. Dieve, ar būtinai ji turi kalbėti kaip kokia gydytoja? Jeigu jau taip nusiminė, kad laukiasi jo vaiko, tai kodėl nešaukia, nesiplūsta ir nekeikia viso pasaulio dėl tokios neteisybės? Jis kaip tik to ir troško. Nejaugi ji nesuvokia, kad žlugdo jo gyvenimą… gyvenimą, kurį šitiek metų stengiasi iš naujo sulipdyti?

      Bet jis neprivalo to daryti!

      – Mums reikia susitikti, – iškošė jis pro sukąstus dantis ir pasisukęs su kėde ištiesė pirštą prie telefono mygtuko, kad galėtų perjungti pokalbį Simonai. – Ir kuo greičiau. Aš tuoj sujungsiu jus su savo padėjėja. Ji viską sutvarkys.

      Jeigu