Gyventi čia ir dabar. Lynne Marshall

nuomone, gydant žmogų reikėtų matyti visumą, nes žmogus – ne tik kūną, bet ir jausmus, sielą, taip pat socialinius poreikius turinti būtybė. Kai kurių gydytojų pasitikėjimą ji užsitarnavo, kai per pokalbį papasakojo apie homeopatiją. Jie manė, kad tokia specialistė šiai įstaigai tinkama.

      Klerė buvo gyvas pavyzdys, kad lėtines ligas geriausia gydyti alternatyviais ir tradiciniais metodais. Ji nebeprisiminė, kada paskutinį kartą patyrė vilkligės paūmėjimą, o kasdienius negalavimus ir skausmus sugebėjo kiek įmanoma sumažinti. Mat visur ir visada stengėsi palaikyti pusiausvyrą. Žvilgtelėjo į naujojo bendradarbio kabinetą: Džeisonas Rodžeris turėjo kažką tokio, kas ją trikdė.

      Džina apkabino jos kelnėmis aptemptą šlaunį.

      – Noliu valgyti.

      Klerė nužvelgė porą neišpakuotų dėžučių. Šyptelėjo brangiausiam savo turtui.

      – Tuoj duosiu. Tik dar truputį pakentėk.

      Dukrytė šypsojosi ir nekaltai žiūrėjo patikliomis akimis. Beveik antra valanda, pietų metas seniai praėjęs. Jiedviem būtina užkąsti. Džina gal net snūstelėtų ir Klerė baigtų tvarkytis naujajame kabinete ir šalia esančiame apžiūros kambaryje.

      Erdvus laukiamasis Viktorijos laikų stiliaus name su plačiu priebučiu, didžiuliu langu erkeryje ir pilonu įrengtas buvusios svetainės vietoje, valgomasis buvo paverstas priimamuoju ir pirmame aukšte dar liko vietos trims gydytojų kabinetams ir apžiūros kambariams. Virtuvė, maisto podėlis ir skalbykla virto gydytojų ir seselių poilsio kambariu, o apačioje buvo įrengtas kambarys procedūroms atlikti ir susidėti seselėms būtinus išteklius.

      Antrasis aukštas, prieš įkuriant Klerės kabinetą, visas buvo paliktas Džeisonui ir jo šeimos klinikai. Vienas miegamasis pertvarkytas į nediduką laukiamąjį, kitame įrengtas toks pat kaip pirmame aukšte seselių postas ir procedūrų patalpa.

      Aukštos lubos ir jas juosiantys lipdiniai su karūnomis patalpą darė erdvesnę, o plokštėmis iškalti kambariai visi skirtingi. Trečias aukštas paverstas sandėliu, bent taip Renė Munro aiškino Klerei, kai prieš pusantros savaitės aprodė patalpas. Džeisono kabineto durys tą dieną buvo uždarytos, o Renė nepabeldė su juo pasilabinti.

      Klerė turėjo žnybtelėti sau, kad patikėtų esanti priimta į tokią žinomą ir nuostabiai įrengtą medicinos įstaigą. Bet kaip dirbs viename koridoriuje su tuo paniurėliu Džeisonu Rodžeriu?

      – Noliu valgyti!

      Jei visi taip lengvai ir tiesmukai bendrautų kaip pustrečių metų vaikai, gyventi būtų daug lengviau.

      – Gerai, nenuorama, eime.

      Klerė pagalvojo apie kabinete tūnantį gydytoją Rodžerį ir tai, kad Renė nepakvietė jo į ekskursiją po patalpas. Norėdama padaryti gerą įspūdį, suteiks jam dar vieną progą. Pradariusi jo duris, kyštelėjo galvą vidun.

      – Mudvi traukiame į sveiko maisto parduotuvę už kampo pirkti sumuštinių. Gal atnešti ir jums?

      Tas nė nepakėlė galvos.

      – Tiesą sakant, jau beveik baigiau. Nugriebsiu ką nors pakeliui į namus. Ačiū, kad pasiūlėte.

      Ką gi, ji suprato. Rodžeris nori būti vienas ir Klerė jo daugiau nešnekins.

      Pirmadienio rytą prisiminė lyg pro miglą. Klerei teko keltis nežmoniškai anksti, kad nuvestų Džiną pas auklę, o pati suspėtų į pusryčius, kuriuos Renė Munro rengė klinikoje jos priėmimo proga. Skaudėjo visus rankų raumenis, nes vakar kilnojo dėžes, pakavo ir išpakavo, todėl skausmui numalšinti teko išgerti dar vieną paskubom išspaustų vaistinių žolių stiklinę. Kol kas viskas klostėsi gerai.

      Nusivariusi nuo kojų užbėgo klinikos laiptais, nuskubėjo gėlių vazonais nustatytu koridoriumi ir įsmuko į virtuvę – buvo be penkiolikos minučių aštunta ryto. Filipas Hansonas, klinikų pulmonologas, pasisveikino ir ištiesė jai stiklinę šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir dubenėlį šilauogėmis apibarstytų javainių.

      – Kadangi esate homeopatijos žinovė, – pasakė, – pamaniau, kad nederėtų piktnaudžiauti bandelėmis su glajumi ar panašiu maistu.

      Nors įpusėjęs ketvirtą dešimtį, jis atrodė jaunatviškai, o plati draugiška šypsena padėjo Klerei įveikti pirmosios dienos jaudulį.

      Kardiologas Džonas Bekeris pasveikino ją nuo persikų spalvos staltiese užtiesto stalelio, nukrauto indais ir stalo įrankiais.

      – Ateikite prie mūsų, – pakvietė tarsi ji būtų drauge dirbusi ne vienus metus.

      Klerė prisėdo šalia jo ir paėmusi indelį su cinamonu įsibėrė jo į dubenėlį su javainiais. Cinamonas naudingas ne tik imuninei sistemai, bet reguliuoja ir cholesterolio kiekį; ji šio prieskonio vartojo kasdien.

      Gydytojas Bekeris žilstelėjusiais trumpai kirptais plaukais buvo panašus į mokslininką. Per ekskursiją Renė užsiminė, kad gydytojas Bekeris bėgioja ilgus nuotolius, tai liudijo liesas, prakauliai raumeningas vyro kūnas.

      – Labas rytas, Klere. Atleiskite, šiandien jaučiuosi šiek tiek pavargusi, – prisipažino Renė Munro, klinikos akušerė ir ginekologė. – Naktį priėmiau dvynius.

      – O, kaip nuostabu. Ar viskas vyko sėkmingai? – pasiteiravo Klerė ir nurijo šaukštelį javainių.

      – Motina norėjo gimdyti natūraliu būdu, bet, gimus pirmam vaikeliui, antrasis ėjo kojomis į priekį ir nenorėjau rizikuoti. – Renė susibraukė tankių plaukų sruogą už ausies. – Gimdymas tęsėsi aštuonias valandas, tai buvo pirmas jos gimdymas, galų gale baigėsi cezario pjūviu.

      – Vargšelė! – Greičiausiai kūdikius nuvežė į vietos ligoninę, kuri viena ir tebuvo šiame mieste.

      Ji žinojo, kad pirmą darbo dieną pusryčiaus su visais, bet nenorėjo namie gerti vaistų neužkandusi, todėl dabar, kad neįžeistų naujųjų bendradarbių, valgė antrus pusryčius. Visi buvo malonūs ir draugiški, nuojauta sakė, kad jai patiks čia dirbti.

      Filipas pasiūlė apskritą akytą bandelę su sėlenomis.

      – Pats kepiau, – pasigyrė ir išdidžiai nusišypsojo.

      Jo smakras giliai perskeltas, bet šiam vyrui tai tiko. Renė dar pasakė Klerei, kad Filas jaunystėje laimėjo ne vieną banglenčių sporto apdovanojimą, o iš tamsaus įdegio ir saulės nugairintų plaukų galėjai spėti, kad jis iki šiol sportuoja.

      Klerė perlaužė dar šiltą garuojančią bandelę. Taip skaniai kvepėjo, kad dar neatsikandus burnoje prisirinko seilių. Jei būtų pabūrusi iš arbatos tirščių, tikriausiai būtų sužinojusi, kad priaugs svorio.

      Nurijusi pirmą kąsnį, nusibraukė trupinius nuo skreito. Šiai dienai pasirinko įspūdingą violetinę spalvą. Kad padarytų gerą įspūdį, apsivilko prigludusią neįmantrių raštų suknelę, pritaikė kaklo papuošalą ir batelius. Plaukus paleido laisvai kristi, net sugarbiniavo šios iškilmingos dienos proga. Vakar Džeisonas Rodžeris užklupo ją vilkinčią paprastomis pusilgėmis kelnėmis ir priderintu švarkeliu, plaukai buvo ant viršugalvio surišti į arklio uodegą, ir ji, atsitiktinai susidūrusi su bendradarbiu, pasijuto nejaukiai, nes buvo nepasidažiusi. Šiandien apvedė akis ir net patamsino blakstienas, o vokus šiek tiek paryškino violetiniu pieštuku.

      Apsižvalgė po kambarį. Virtuvėje išlaikytas maždaug 1900 metų stilius, išskyrus naujovišką nerūdijančio plieno šaldytuvą ir mikrobangų krosnelę bei orkaitę. Ji šyptelėjo, pagalvojusi, kad nauji prietaisai priderinti prie originalių skardinių lubų. Sprendžiant iš stovo indams džiovinti, automatinė indų plovyklė neįrengta. Jai patiko, kad stalas užtiestas staltiese, o viduryje kažkas pastatė nedidelę vazą su gėlėmis. Visi šioje klinikoje jautėsi kaip namie ir buvo nusiteikę geranoriškai.

      Atėjo