Gyventi čia ir dabar. Lynne Marshall

section>

      Pirmas skyrius

      Pakėlęs žvilgsnį nuo stalo Džeisonas susidūrė su įsistebeilijusiomis didelėmis mėlynomis akimis. Savaitgalius jis praleisdavo plaukiodamas, o sekmadienio popietę, neturėdamas ką veikti namie, ligoninėje peržiūrėdavo pacientų laboratorinių tyrimų duomenis ir grafikus. Toji mažutė stovėjo kabineto tarpduryje ir nemirksėdama jį stebėjo.

      – Dėdė, – tarė mergaitė. Nusmukęs nuo pečių švarkelis nenukrito tik todėl, kad abi rankas buvo sukišusi į rankoves, o vieną plaštaką, rodydama į jį, atkišo į priekį. Paprasta neužsegama palaidinė, beveik nedengianti apvalaus pilvuko, ir margos kelnės derėjo prie ryškiai žalio švarkelio. Spiralėmis susisukusių šviesiai kaštoninių plaukų sruogos gaubė apskritą veidelį.

      – O jūs kas tokios? – Džeisonas stengėsi negalvoti apie dukterį, kurios neryškus paveikslas staiga iškilo prieš akis.

      Ilgos grakščios rankos nusileido žemyn ir apkabino vaiką, kuriam buvo dveji, daugiausia treji metai. Hanai buvo ketveri.

      – Nagi, čiauškute, sakiau, kad būtum šalia mamos. – Ne taip, kaip kiti tėvai, moteris į mergaitę nesikreipė meilikaujamu tonu, kaip paprastai kalbinami kambariniai gyvūnėliai. Balsas buvo sodrus, šiek tiek prikimęs, tokie būna klasikinių filmų aktorių balsai. – Oi, maniau, kad čia nieko nėra, – sutriko moteris.

      Džeisono čia ir neturėjo būti, bet vandenynas, buvęs ramus, staiga pasišiaušė, kilo gūsiuotas vėjas, ir nors saulėje kraujas paprastai įkaisdavo ir jis nebesijausdavo toks vienišas, šiandien to neįvyko. Todėl ir nusprendė padirbėti.

      – Pamaniau, kad verčiau padirbėsiu prieš užplūstant naujų ligonių bangai kitą savaitę. – Jis atsistojo ir ištiesė ranką. – Esu Džeisonas Rodžeris, šiame skyriuje dirbu šeimos gydytoju.

      Jaunoji moteris taip pat padavė ranką. Delnas buvo vėsus ir dailus, kaip ir visas kūnas. Džeisonui patiko, kad moteris beveik jo ūgio ir kad ji ir dukra visą laiką žiūri į jį.

      – O aš – Klerė Olbrait, praktikuojanti slaugė, – tarė persimetusi vaiką per klubą. – Manau, kad tų naujų ligonių srautas bent iš dalies priklauso ir nuo manęs. – Ji nusišypsojo, parodydama baltus lygius dantis. – Nedalyvavote posėdyje, kai mane priėmė.

      – Ne. – Džeisonas paleido ranką ir pasitrynė kaklą. – Tą darbą palieku kitiems.

      Filas, Džonas ir Renė neleido jam per šiuos ketverius metus emociškai palūžti. Gerai jausdamasis padėjo klinikai tvarkytis su didėjančiais sunkumais. Jis nežinojo, ką būtų daręs ar kur atsidūręs, jei šalia nebūtų buvę draugų gydytojų.

      Pelenų spalvos moters plaukai mainėsi krentant šviesos ruožams. Kakta aukšta, rusvi antakiai gražiai derėjo prie šviesiai rudų akių. Nosis ir smakras buvo griežtų linijų, ir tai jam patiko. Vyras nusuko akis.

      Ji iš tikrųjų graži, bet Džeisono tai nedomino. Jis rūpinosi tik savo, gydytojo, darbu ir ligoniais, visa kita nerūpėjo. Visiškai.

      – Vaikščiojau koridoriumi. – Klerė, regis, nežinojo, ką sakyti. Džeisonas jai nepadėjo, stovėjo kaip idiotas ir kaip visada žvelgė nematančiu žvilgsniu. – Man patinka šis pastatas, – ji prisipažino. Akys sublizgo prakalbus apie medicinos klinika paverstą trijų aukštų Viktorijos laikų statinį. – Kai važiuodavau pro šalį ir pamatydavau iškabą Vakarų pakrantės gydymo įstaiga, tardavau sau: kada nors ir aš čia dirbsiu, ir štai aš čia.

      Moters entuziazmą Džeisonas Rodžeris priėmė su širdgėla. Nuo jos dvelkė idealizmu ir viltimi – tuos dalykus seniai pamiršo. Nepajėgdamas sugalvoti tinkamo atsakymo, Džeisonas tylėjo ir buku veidu spoksojo priešais save.

      Prieš keletą metų paragintas žmonos šį pastatą kartu su partneriais įsigijo bendram verslui. Jam patiko šis namas. Tada ir jo akys dar švytėjo optimizmu kaip dabar panelės ar ponios Olbrait akys.

      – O čia Džina.

      Moteris nuraudo, plačiai nusišypsojus skruostuose išryškėjo duobutės – šypsena buvo užkrečianti. Bet Džeisonas jau seniai liovėsi šypsotis.

      Mažoji droviai įsikniaubė motinai į petį. Tikriausiai suprato, kad Džeisonas nėra iš tų žmonių, kuriems patiktų tyras žvilgsnis ir švytinti šypsena.

      – Sveika, Džina. O jus, ponia Olbrait, sveikinu pradėjus dirbti pas mus.

      Išbėrė tuos bereikšmius žodžius vien todėl, kad norėjo atrodyti jautrus, bent vaiko akyse. Daugiau išspausti nesugebėjo. Nė kiek nesutrikusi Klerė linktelėjo galvą. Ant klubo užsodintas vaikas muistėsi ir prašėsi žemyn. Moteris nuleido dukrą ir, prilaikydama mergytę už petukų, netarusi nė žodžio, nusivedė koridoriumi.

      Taigi medicinos įstaiga pasamdė dar vieną, jau penktą, seselę. Atsisakius viso gydytojo etato, nuspręsta, kad pakaks diplomuotos seselės. Be įprasto darbo ligonių priėmimo skyriuje, jai turėjo būti patikėta rūpintis sergančių diabetu ir per daug cholesterolio turinčių ligonių mityba ir mankšta. Bent šitaip planavo Renė. Naujoji darbuotoja dar galėtų atlikti ir suaugusiųjų, ir vaikų medicininę apžiūrą, taip pat imti gimdos kaklelio tepinėlius tyrimui. Ilgainiui galima sugalvoti ir kitų darbų, kad ji visą laiką būtų užimta.

      Renė, kalbėdama apie naująją darbuotoją, užsiminė apie platesnį jos požiūrį į ligonių slaugą, bet nepaaiškino, ką tai reiškia. Jei savo patarimais netrukdys kitiems dirbti, ar jam turėtų tai rūpėti?

      Vis dėlto, priimant penktą darbuotoją į įstaigą, Džeisonui buvo neramu dėl vieno dalyko – ką jis veiks turėdamas daugiau laisvo laiko? Ligoninė jam buvo ne tik ta vieta, kurioje galėjo praktiškai pritaikyti profesinius įgūdžius, bet ir priebėga nuo gyvenimo. Jei neturės daug darbų, bus priverstas susidurti su išorės pasauliu. Negalėjo leisti, kad tai įvyktų.

***

      – Ne pats draugiškiausias tipas, – Klerė sumurmėjo Džinai, uždarydama savo kabineto duris vos per du kambarius nuo gydytojo Rodžerio. Dukrelė pasileido per kambarį – šiai buvo neįdomu.

      Nors dailiai nuaugęs, turėjo tiesius, kiek susivėlusius kaštoninius plaukus ir vyriškus veido bruožus, šaltos pilkos jo akys buvo negyvos, o ir pats atrodė tarsi išsunktas, be gyvybės. Tai trikdė. Išvydus bereikšmį žvilgsnį, jos nugara perbėgo šiurpuliukai.

      Klerei dingtelėjo, kad Džeisono Rodžerio siela sužeista. Dailus ir seksualus vyriškis, vilkintis pilkais vandensvydininko marškinėliais ir vėjastriuke, nors ir atrodė gyvybingas, giliai viduje buvo pažeistas ir nesugebėjo bendrauti.

      – Vienas žmogus gali tave suprasti, gydytojau Rodžeri, – ji sušnabždėjo. Mintis, kad suprastų pažeistą sielą, ir intrigavo, ir kėlė baimę.

      Tai, kad naująjį darbdavį iškart perkando, nejaudino. Šioje įstaigoje įsidarbino siekdama praktiškai diegti platesnio požiūrio į mediciną idėjas, o ne ieškodama draugų. Po skyrybų su sutuoktiniu, kad atgautų pasitikėjimą savimi, reikėjo stipraus postūmio.

      Juodu susituokė būdami jauni ir svajojo apkeliauti pasaulį. Po pirmųjų vestuvių metinių Klerė pajuto keistus simptomus, o to nebuvo numatyta jo planuose. Vyras jos neatjautė ir dar dvejus metus ujo, prikaišiodavo, kad dėl jos kaltės reikia nutraukti žygį arba ilgadienę kelionę dviračiais. Kai ji, kamuojama nepaaiškinamų skausmų, priguldavo pailsėti, kaltindavo apsimetinėjant ir liguistai rūpinantis sveikata. Po metų Klerė pasijuto nėščia, santykiai lyg ir turėjo pagerėti, bet patvirtinus galutinę diagnozę viskas tik pablogėjo.

      Kas buvo, tas pražuvo, kaip sakoma. Ieškodama, kaip pagerinti padėtį, ji daug patyrė. Už tai, kad sugebėjo grįžti į gyvenimą, buvo dėkinga netradicinei medicinai ir norėjo pasidalyti žiniomis su pacientais čia, privačioje Vakarų pakrantės klinikoje.

      Ji sau prisiekė, kad naujoje vietoje dirbs taip, kad ligoniai jaustųsi kuo geriau. Ir ne tik fiziškai. Gydytojas Rodžeris gali lindėti susisuktame kokone, gali kyboti žemyn galva kabinete ir spjauti į aplinkinius – tai ne jos reikalas ir jai nerūpi. Šis vyras jos nedomina – nebent kištųsi į darbą.

      Džina pribėgo prie lango ir ištiesė pirščiuką į tolumoje mirguliuojantį Ramųjį vandenyną.

      – Glazu.

      – Tikrai gražu.

      Klerė