Pagaliau mano skonio. Kim Lawrence

Rafaelis susigėdo dėl to vyro: atviras anglo ašaringos savigailos rodymas jam pasirodė šleikštus.

      Ir nors Rafaelis žinojo, kad tas vyras, padedamas senelio, pats išsikasė sau duobę, išeidamas pajuto keistą kaltės blyksnį, tačiau kaltė sumenko, kai vyras šūktelėjo jam įkandin.

      – Jei būtum mano sūnus…

      Rafaelis nutęsdamas jį pertraukė.

      – Jei būčiau jūsų sūnus, būčiau uždaręs jus į pensioną jums nespėjus privesti įmonės iki bankroto ir netekti šeimos namų.

      Parodydamas daugiau entuziazmo, nei Rafaeliui teko matyti, vyras paleido paskutinį šūvį.

      – Tikiuosi, kad vieną dieną neteksi visko, kas tau brangu, ir labai labai viliuosi, kad galėsiu tai išvysti!

      Galbūt tie žodžiai neišėjo iš galvos, nes prakeiksmas stebėtinai netinkamas?

      Rafaelis seniai neteko vienintelio žmogaus, kurį mylėjo, ir dabar tos netekties skausmas tebuvo prisiminimas. Jis neleido sau pakartoti tos patirties; gyvenime jis nemylėjo nei žmonių, nei prisirišdavo prie daiktų. Galėtų kad ir rytoj netekti viso sukaupto turto, bet skausmo nejaustų; iš dalies jis gal net priimtų iššūkį pradėti viską iš naujo.

      Sulaukęs trisdešimties Rafaelis buvo pasiekęs viską, ko norėjo, ir daugiau. Dabar kilo klausimas: ką daryti toliau?

      Rafaelis pripažino, kad pagrindinė problema dabar – išlaikyti motyvaciją. Finansinė sėkmė pranoko net drąsiausias daugumos žmonių svajones. Pašaipi šypsenėlė timptelėjo jo lūpų kampučius aukštyn. Jo gyvenimas buvo saldus – toks saldus, kad jis pavydėjo tam berniukui, kuriuo kadaise buvo, berniukui, gyvenusiam varganai ir pasikliovusiam savo gudrumu ir sumanumu, kad išgyventų.

      Gal vis dėlto egzistuoja kažin kas panašaus į per didelę sėkmę, mąstė Rafaelis šypsodamasis dėl ironijos ir pakeisdamas pavarą, kad įveiktų itin staigų posūkį.

      – Tai ko reikės, kad būtum laimingas, Rafaeli Alechandrai?

      Į kelią iš niekur išbėgo figūra, ir iš lūpų ištrūkęs šiurkštus keiksmas susiliejo su sau skirtu klausimu.

      Regis, ji išdygo prieblandoje; sekundėlę stovėjo apšviesta automobilio žibintų lyg kokia šmėkla.

      Rafaelis išvydo liekną figūrą, blyškų veidą ir debesį raudonų plaukų; neturėjo laiko pastebėti nieko daugiau. Jis stengėsi neįtraukti žmogžudystės į sąrašą nuodėmių, pastaruoju metu priskirtų jam, mėgindamas išvengti, regis, šleikščiai neišvengiamo susidūrimo.

      Rafaelis niekada gyvenime nepriimdavo to, kas neišvengiama.

      Susidūrus su pavojumi jam praversdavo katiniški refleksai, šaltas protas ir, be abejo, sėkmė. Niekada nenuvertink sėkmės, pamanė Rafaelis, kai išvydęs priešaky medį susimąstė, ar jo sėkmė pagaliau išseko.

      Neišseko.

      Neįtikėtina, bet jis išvengė savižudės raudonplaukės, medžio ir liko sveikas. Kad ir kiek kartų vėliau mintyse pakartojo tą nutikimą, jis niekaip nesuprato, kaip jam pavyko – tai buvo stebuklas!

      Gal būtų išsisukęs be įbrėžimo, jei automobilis svarbią akimirką nebūtų visu greičiu užvažiavęs ant purvo šliūžės. Rafaelis buvo priverstas bejėgiškai sėdėti, kol automobilis dramatiškai slydo, trissyk apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu, paskui nulėkė skersai kelio į griovį. Net saugos diržas nepadėjo, kai dėl pagreičio vyro galva skausmingai atsitrenkė į priekinį stiklą.

      Rafaelis po užmerktais vokais išvydo žvaigždes, o paskui išgirdo balsus – ne, vieną balsą, moterišką ir, pamanė jis neaiškiai, visai patrauklų.

      Balsas meldė, kad tik jis būtų gyvas. Gal jis mirė?

      Galvos skausmas bylojo, kad jis gyvas, o balsas buvo pernelyg kimiai seksualus, kad priklausytų angelui.

      Rafaelis pamanė: „Puikus balsas, paiki klausimai“, – ir kurį laiką jų nesiklausė, kol apgalvojo, kas kur kas svarbiau: pavyzdžiui, ar jis vis dar sveikas ir ar gali judėti?

      Jis pajudino rankas ir kojas. Jos, regis, nenutrauktos ir sveikos, o tai gerai. Galvoje tarsi kas cimbolais grotų už akių, o tai ne taip gerai.

      Viena ranka prilaikydamas sprandą Rafaelis pradėjo atsargiai kelti galvą ir išgirdo balsą – tą, kuris nepriklausė angelui, – karštai sumurmant:

      – Ačiū Dievui!

      Rafaelis sumirksėjo; nuo to smilkinius pervėrė skausmas. Raukydamasis prispaudė rankas prie kaktos ir atsargiai pasuko galvą balso link. Taip pat atsargiai prisivertė praplėšti sunkius vokus ir pro sunertus pirštus išvydo išskydusį blyškų veido ovalą. Delnais vis dar suėmęs kaktą, o pirštus prispaudęs prie nosies kuprelės jis vėl sumirksėjo, ir neryškus vaizdas tapo ryškesnis. Švytinčių kaštoninių plaukų aureolė atrodė keistai pažįstama, paskui jis aiškiai išvydo ir veidą.

      Tai savižudė, sukėlusi avariją.

      Žvelgiant iš arti paaiškėjo, kad ji jauna ir graži, o kritiškas jo žvilgsnis švelniose veido linijose kliaudžių nerado – deja, ji buvo raudonplaukė.

      Rafaelio požiūris į raudonplaukes susidarė pamažu, po nutikimo su ypač gundančia raudonplauke, su kuria jis susitikinėjo, ir taure raudonojo vyno, atsidūrusio jam ant klyno, nes jis, rodos, neskyrė merginai viso dėmesio. Raudonplaukės, kad ir kokios dailios, buvo paprasčiausiai pernelyg reiklios.

      Net ir nutaręs, kad iš tikrųjų tokių mėlynų akių nebūna, Rafaelis pajuto, kaip pilvas įsitempia smogus niokojančiai aistros bangai, kuri buvo tokia smarki, kad įrodė, jog jis, be kita ko, tikrai gyvas, o atsižadėjimą nuo raudonplaukių tikrai suprato ne visos kūno dalys.

      Vaizdas vėl išskydo, ir Rafaelis užsimerkė, laukdamas, kol nustos pykinti. Atrodo, šiuos simptomus kartu su nekontroliuojamu testosterono antplūdžiu sukėlė galvos trauma – tikėtina, kad viskas praeis.

      Rafaelis atsimerkė tuo metu, kai raudonplaukė lindo giliau į automobilį – jos tamsūs rūdžių atspalvio plaukai, kurie jam priminė krentančius rudeninius lapus, supo gyvą širdelės formos veidą. Pykinimas praėjo. Jį pakeitė beatodairiškas ir visiškai nepadorus noras įbrukti liežuvį tarp tų geidulingų lūpų.

      Sutrenktoms smegenims veikiant puse pajėgumo Rafaelis vis dėlto galvojo paklusti impulsui: Dios, ta burna!

      Gerai, kad venomis srūvantis geismas veiksmingai atitraukė jį nuo kaukolėje dunksinčio kūjo, sukelto nežinia ar dėl užplūdusio adrenalino, ar atsidūrus mirties akivaizdoje?..

      Jau seniai moters veidas nesukėlė jam tokių… primityvių jausmų. Iš dalies jis neapkentė to, ką juto, – Rafaelis mėgo valdyti viską, įskaitant savo instinktus, – bet kita jo dalis siūlė atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka.

      Antras skyrius

      – Ar jums viskas gerai?

      Nors Rafaelis mėgavosi jos kvapu, bet protas tiek prablaivėjo, kad suvoktų, jog klausimas kvailas – išskirtinai kvailas!

      Raudonplaukė kvaila, be to, savižudė. Mintyse šmėstelėjo vaizdas, kaip ji stovi tarsi besiaukojanti skaistuolė, laukianti, kol jis sutraiškys ją po ratais, ir į Rafaelio kraują plūstelėjo žvalinančio adrenalino.

      – Ar kur nors skauda? – paklausė Libė, pradarydama dureles. Įlindusi vidun ji stabtelėjo, ieškodama kur padėti savo telefoną. Pasikėlusi sijoną Libė keliu atsirėmė į jo sėdynės kraštą, kad išsilaikytų dėdama telefoną ant prietaisų skydelio.

      – Nesijaudinkite, viskas bus gerai. – Ji sukryžiavo pirštus ir pamanė: „O, kad tik nebūčiau pamelavusi.“

      Gerai, pamanė Rafaelis akis apsunkusiais vokais