Galingieji Vulfai. Jautrioji Anabela. Jennie Lucas

Paprasčiausiai nemėgstu, kai kas nors sukiojasi aplinkui, kai dirbu. – Ji pasistengė nusišypsoti. – Be to, esu tikra, kad turite dar daug ką nuveikti iki savaitgalį vyksiančių labdaros iškilmių.

      Stefanas netikėtai ištiesė į Anabelą ranką. Iš išgąsčio išsiplėtusiomis akimis ir įsitempusi ji atšoko atgal.

      Stefanas susiraukė.

      – Leiskite padėti jums nusinešti krepšį, panele Vulf.

      Ak, tai štai dėl ko jis ištiesė ranką. Jos skruostai švelniai nukaito.

      – Nebūtina.

      – Esate mano viešnia.

      – Ačiū, tačiau savo įranga galiu pasirūpinti pati.

      – Por supuesto. Vienam žmogui atrodo gerokai per sunku.

      – Dažniausiai su manimi vyksta padėjėja… – pradėjo aiškintis Anabela, bet nutilo mintimis nuklydusi į Kornvalį, kur jos pagalbininkė Merė su vyru dabar augina mažą kūdikėlį. Ji giliai įkvėpė. – Tačiau susitvarkysiu ir viena. Nesirūpinkite. Nuotraukose ranča atrodys nuostabiai. Projektas bus įgyvendintas kuo sklandžiausiai. Man geriausia dirbti vienai, – pakartojo ji.

      – Jau minėjote. – Stefanas nukreipė į ją tokį žvilgsnį, nuo kurio Anabelai tarp krūtų nuvinguriavo prakaito srovelė.

      – Kodėl į mane taip žiūrite?

      – Kaip?

      – Tarsi… – Ji nutilo ieškodama žodžių, kurie nenuskambėtų juokingai. Tarsi norėtumėte nuplėšti nuo manęs drabužius. Tarsi norėtumėte mane išsunkti kaip citriną. Tarsi norėtumėte persimesti mane per petį ir, pasiguldęs į lovą, išragauti kiekvieną mano kūno lopinėlį. – Tarsi niekada nebūtumėte matęs moters, – sutrikusi užbaigė ji.

      Stefanas nusijuokė.

      – Kaip jau esate informuota, moterų esu matęs daug. Visgi… – Jis kiek patylėjo. – Negaliu liautis į jus žiūrėjęs.

      – Kodėl?

      – Nes esate gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.

      Anabela nurijo seiles.

      – Tik… tikrai?

      Jis linktelėjo galva.

      – Nuotraukos, kurias esu matęs, tikrai neatspindi jūsų grožio.

      Anabelai per nugarą nuvilnijo virpulys.

      Nuotraukos, kurias esu matęs.

      Kurias gi jis matė? Paskutines – iš jos brolio vestuvių Londone? Ar žiemos kadrus, kuriuose ji užfiksuota saulės nugairintu veidu keliaujanti per Sacharą ir Mongolijos lygumas?

      O gal… nuotraukas, darytas prieš dvidešimt metų, kai girtas tėvas jos vos neužmušė?

      Gal Stefanas bus matęs jos fotografijas prieš ir po, kurios kadaise puošė visus Anglijos laikraščius: vieną, kurioje ji – besišypsanti šviesiaplaukė, rausvaskruostė keturiolikmetė; ir antrą, kurioje ji užfiksuota jau bjauriai ištinusiu veidu, siaurais plyšeliais vietoje akių, nuo žiaurių botago kirčių besilupančia raudona oda?

      Anabela skvarbiai tyrinėjo Stefano veidą. Tačiau jis žvelgė į ją kuo nuoširdžiausiai šypsodamasis.

      Galiausiai ji taip garsiai iškvėpė, kad net suvirpėjo šnervės. Gerai. Apie jos praeitį jis nieko nežino. Kad ir kaip skambiai ir plačiai nuaidėjo Vulfų skandalas, pasaulis nestovėjo vietoje. Žmonės pamiršo.

      Bet Anabela – ne. Ji nepamirš niekada. Likę randai visada primins skaudžiausią gyvenimo įvykį. Jie įsirėžė kūne. Veide. Visam gyvenimui likusios tėvo smurto žymės slėpėsi po kruopščiu makiažu ir ilgais šviesiais kirpčiais.

      Stefanas pakreipė galvą ir nusišypsojo.

      – Komplimentai jums nerūpi.

      – Kodėl taip manote? – pamėgino išsisukti Anabela.

      – Atrodote netgi… supykusi.

      – Ne, tikrai ne. – Šis vyras pernelyg pastabus. Anabela nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo savo šviesiai pilko kostiumėlio ir pakėlė akis. – Tačiau privalote žinoti, kad jūsų reputacija – man ne paslaptis. Neketinu tapti dar vienu jūsų trofėjumi. Sakydamas komplimentus tik veltui švaistote laiką.

      Tamsios Stefano akys žybtelėjo.

      – Gražiai moteriai pasakytas komplimentas niekada nėra iššvaistytas laikas. O jūs esate daugiau nei graži. Jūs esate… belleza.

      – Kazanova, švaistote laiką, – griežtai pakartojo Anabela. – Manęs neįmanoma sugundyti.

      Jo žvilgsnis tapo skvarbesnis, išduodantis susidomėjimą, tarsi Anabela jam būtų ką tik metusi iššūkį, kuriam jis nepajėgė atsispirti. Keletas juodų sruogų išsprūdo iš Stefano plaukų raiščio ir pakibo prie skruostų, dar labiau paryškino nuostabias akis.

      – Šitai esu girdėjęs.

      Pasitaisydama ant peties sunkų krepšį Anabela sumurmėjo:

      – Afonsas Moreira sakė, kad kaip tik taip ir elgsitės.

      – Ak. Mano portugalas konkurentas. – Stefanas ironiškai kilstelėjo antakį. – Ką dar jis sakė?

      – Kad esate moterų širdžių ir dorovės ėdikas. Ir liepė man užsirakinti duris.

      Stefano žvilgsnis buvo tiesus, saulės apšviesti juodi plaukai suspindėjo tarsi nimbas. Akys virto bedugniais nakties šuliniais, ir jis tapo panašus į tamsos angelą.

      – Moreira teisus, – tyliai tarė Stefanas.

      Anabela iš nuostabos prasižiojo. Tokio atsakymo nė už ką nesitikėjo.

      – Tei… teisus?

      – Sí. – Geidulingų jo lūpų kampučiai vėl užsirietė aukštyn. – Kaip tik toks aš ir esu.

      Anabelai bežiūrint į tą niūriai gražų veidą, jos gerklėje sutvinkčiojo puslas. Ji tarsi pro miglą jautė odą glostantį šiltą vėją, taršiusį jos kuodą ir blaškiusį šviesių plaukų sruogas. Ir akimirkai pasijuto grimztanti į sūkuriuojančią Stefano akių tamsą.

      Jo akys nebuvo tamsiai rudos, kaip pasirodė iš pradžių. Jose atsispindėjo šimtai spalvų, kurių gausi visa ispaniška žemė: obisidiano, sabalo, kavos ir degintos ochros. Jos buvo sklidinos šilumos. Sklidinos gyvenimo.

      Norėdamas ją paliesti Stefanas ištiesė ranką, bet sustojo, kai iki Anabelos skruosto liko vos milimetras, – taip arti, kad mergina jautė nuo jo pirštų galiukų sklindančią šilumą.

      Anabelos širdis aprimo, kol galiausiai, regis, ir visai liovėsi plakusi. Ji tarsi pro miglą jautė, kaip ant dulkėto kiemo grindinio pasisuka ir pasiruošia pulti atgal į automobilį – dumti atgal į Londoną, kiek tik leistų variklis.

      Stefanas suraukė kaktą. Tada skubiai atsitraukė, jo ranka nusviro prie šono.

      – Taip, panele Vulf, jūs iš tiesų esate tikra gražuolė, – nerūpestingai pasakė jis. – Net neabejoju, kad traukiate daugybę vyrų. Bet manęs… – Jis nutilo.

      Anabela pravėrė lūpas.

      – Bet jūsų… ne?

      Stefanas kreivai šyptelėjo.

      – Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris.

      Jo žodžiai Anabelai turėjo suteikti palengvėjimą. Tačiau nuskambėjo atžagariai ir sukėlė buką skausmą krūtinėje, o to ji visai nesitikėjo. Todėl tvirčiau sučiaupė lūpas.

      – Ak. Puiku.

      – Dabar