Išlošta naktis. Cat Schield

kaip trisdešimtmetė.

      Ak, svarbusis skaičius. Nieko nuostabaus, kad Misė supanikavo. Ji stovėjo ant naujo dešimtmečio slenksčio. Moteriai, kurios biologinis laikrodis ėmė tiksėti, tai turėjo būti ypač sunkus momentas.

      – Pritrenkiamai.

      Ji nutaisė nepatenkintą veido išraišką.

      – Tikriausiai manai, kad pernelyg išpučiu visą tą žengimo į ketvirtąjį dešimtmetį reikalą. – Ji nutilo, leisdama Sebastianui įsiterpti, bet šis tylėjo. – Tiesiog visą laiką maniau, jog ištekėsiu būdama dvidešimt aštuonerių. Taip atrodė idealiausia, supranti? Turėčiau užtektinai laiko padaryti karjerą. Apkeliauti pasaulį. Jaunatviškai prisikvailioti. Padaryti klaidų.

      Sebastianui sunkiai sekėsi vaizduotis Misę darančią bent vieną šių dalykų. Ji mėgo vaikščioti į kiną. Savo bažnyčiai mezgė maldai skirtus šalikus. Gelbėjo katinus, rasdama jiems šeimininkus. Misė – iš tų moterų, kurioms lemta likti namuose ir nugyventi ramų gyvenimą.

      Tačiau taip buvo prieš šį vakarą – dabar ji atrodė kaip pati nuodėmė, kvepėjo dangiškai, skoniu priminė…

      Jis palinko į priekį ir švelniai pabučiavo ją į skruostą.

      Skoniu priminė patį tobulumą.

      Palietusi odą, kurią ką tik perbraukė Sebastiano lūpos, Misė nukreipė į jį budrų žvilgsnį.

      – Už ką?

      – Su gimimo diena.

      Ji primerkė akis.

      – Tikiuosi geros nuotaikos nesugadins suma, kurią išleidau savo gimtadienio dovanai.

      Sebastianas gūžtelėjo pečiais.

      – Esi to verta.

      Jos lūpos suformavo tobulą „O“. Kaip anksčiau jis nepastebėjo, kokios seksualios jos lūpos? Viršutinioji siaura, išlenkta tarsi arka, o apatinioji žaviai putli, ir abi sudaro tobulą kupidonišką lanką, kuris taip ir prašo, kad kas nors nubučiuotų ant jo tobulai užteptus plytų raudonumo lūpų dažus.

      Staiga jos kumštis be jokio perspėjimo šovė į priekį ir stipriai trenkėsi Sebastianui į ranką.

      – Kad tave kur velniai, Sebastianai Keisai. Kartais būni tikras niekšas.

      Šitai pasakiusi Misė nučiuožė nuo kėdės ir, vos batams spėjus dunkstelėti į raštuotą kilimą, pasuko durų link. Trindamas vietą, į kurią ką tik sulaukė smūgio, Sebastianas su nuostaba žiūrėjo jai pavymui. Iš kur tokia trapi moteriškė turi tiek daug jėgos? Misei artėjant prie durų, jis nušoko nuo kėdės ir, nusviedęs ant baro kelis banknotus, puolė iš paskos.

      Ji nebuvo pratusi vaikščioti keturių colių aukštakulniais, todėl Sebastianas nesunkiai prisivijo. Misė kluptelėjo ir jis, norėdamas ją prilaikyti, apsivijo ranka liemenį.

      – Kur dabar? – sumurmėjo jis.

      – Švęsti. – Misė nustūmė nuo klubo jo ranką.

      Visą kelią, kol sekė iš paskos, Sebastiano delnas dilgsėjo. Norėdamas atsikratyti nemalonaus pojūčio jis patrynė delnus vieną į kitą ir toliau stebėjo, kaip Misei ryžtingai žengiant visas jos kūnas lengvai šokčioja ir siūbuoja.

      Jo buvusioji žmona buvo liekna tarsi modelis ir nuolat laikėsi dietos. Jai trūko to, kas Sebastianą moteryje žavėjo labiausiai – į delnus netelpančių krūtų. Tikriausiai tuo galima būtų paaiškinti, kodėl ilgainiui seksas su žmona neteko žavesio. O gal jis tiesiog pavargo nuo jos reiklumo? Nuo jos melų neva pastojusi, kaskart jam pradėjus kalbėti apie skyrybas.

      Kol Sebastianas sudarinėjo sąrašą dalykų, dėl kurių santuoka iširo, Misė pasuko į dešinę. Dar po akimirkos jie ir vėl pakeitė judėjimo kryptį, bet jis neatsiliko nė per žingsnį. Ji ėjo ryžtingai, kaip aiškų tikslą prieš akis turintis žmogus. Galiausiai Sebastianas prisivijo ją prie ruletės rato.

      – Ar bent suvoki, ką darai? – paklausė jis, jau įsivaizduodamas, koks bus atsakymas.

      – Puikiai suvokiu, ką darau. – Ji išsitraukė pluoštą banknotų. – Atėjau čia jų pralošti ir neišeisiu tol, kol to nepadarysiu.

      Misė pamilo Las Vegasą vos šią popietę spėjusi įkelti koją į viešbučio priimamąjį. Skimbčiojantys lošimo automatai jai priminė paskutinį skambutį prieš vasaros atostogas. Mirgančios šviesos ir ant kiekvieno kampo jaučiama didelio laimėjimo perspektyva išlaisvino ilgai gniaužtą laukinę vaiko sielą. Ji sunkiai atsispyrė pagundai pulti į kazino ir imti taškytis dvidešimtinių banknotais ant pirmo pasitaikiusio Juodojo Džeko stalo. Akies mirksniu penkiolika racionalaus gyvenimo metų išgaravo kaip dūmas.

      Sebastianas uždėjo plaštaką Misei ant rankos ir kūnu užstojo ruletės stalo vaizdą.

      – Šito žaisti geriau net nenorėk. Laimėjimo prasme tai prasčiausias variantas. Eikime sužaisti Akį. Šansai kur kas geresni.

      Jo prisilietimas buvo šiltas, bet Misę nukrėtė drebulys. Nors Sebastianas ją stabdė švelniai, ji žinojo, kad netekęs kantrybės jis tampa it plienas.

      Turtingas. Galingas. Pripratęs gauti tai, ko nori. Ir baugus, jei nutinka priešingai. Vyras, kontroliuojantis kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Niekada neatsipalaiduojantis. Retai besišypsantis. Iš visų reikalaujantis tobulumo.

      Jeigu prieš pradėdama dirbti Sebastiano padėjėja Misė būtų žinojusi, į ką veliasi, tikriausiai net neatsigręždama būtų puolusi iš biuro. Visgi paslaptingasis Sebastianas Keisas, šis nepagaunamas, žavus, nepakenčiamas milijardierius verslininkas, ją pakerėjo.

      Misė nusikratė jo rankos.

      – Man nesvarbu.

      – Išsikraustei iš proto. Kiek čia turi? – Sebastianas išplėšė banknotus jai iš rankos ir greitai suskaičiavo. Paskui tyliai švilptelėjo.

      Bijodama, kad nevykusiai bandydamas ją apsaugoti nuo savęs pačios jis pinigų gali negrąžinti, Misė pasistvėrė grynuosius atgal.

      – Jų užtektų nusipirkti vestuvinei mano svajonių suknelei.

      Jeigu Misės pinigų panaudojimas Sebastianą ir nustebino, jis neišsidavė.

      – Ir kiek gi tai būtų?

      – Penki tūkstančiai dolerių.

      – Tokią nemenką sumą atsivežei į Las Vegasą. – Nuo susirūpinimo jo balsas nuskambėjo kaip prislopintas urzgesys.

      Nenorėdama, kad Sebastiano nepritarimas ją sulaikytų, Misė vengė žiūrėti į akis.

      – Tikrai nemenką. Taupiau dvejus metus. Tris kartus per savaitę valgydavau sumuštinius su tunu. Pirkdavau tik išparduodamus drabužius. Apsiribodavau vienu filmu ir viena vakariene restorane per mėnesį.

      – Nemenkos aukos, – kuo rimčiausiu veidu pasakė Sebastianas, bet jo akys išdavė pašaipą.

      Misė atmetė galvą. Ką jis išmano apie aukas? Jis sumokėjo aštuonis šimtus tūkstančių dolerių už namą, nes jam patiko vieta, o paskui jį nugriovė ir, išleidęs dar du milijonus, pasistatė tiksliai tokį, kuris atitiko jo skonį. Vilą, kurioje beveik negyveno, nes pernelyg daug laiko praleisdavo biure.

      – Man jos buvo didelės, – atšovė Misė, šią akimirką jausdamasi nusivylusi visu savo gyvenimu; dabar ji sąmoningai ketino išsilieti ant Sebastiano, nes apkaltinti jį buvo kur kas lengviau, nei stoti akis į akį su savo klaidingu pasirinkimu. – Nejau tau nesmalsu, kodėl nusprendžiau pralošti pinigus, užuot nusipirkusi išsvajotą vestuvinę suknelę?

      – Labai smalsu. – Šaltakraujiška poza Sebastianas panėšėjo į ugniagesį, kuris mėgina įtikinti išprotėjusią