Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery

būtų norėjusi papasakoti tūkstančius dalykų, ištarti tūkstančius atsiprašymo ir pasiaiškinimo žodžių. Bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų.

      Atsisegusi rankinę Džesė išėmė ir padavė jam pluoštelį nuotraukų.

      – Prieš penkerius metus aš tau sakiau, kad laukiuosi ir tu esi vaiko tėvas. Nepatikėjai, nors, kaip minėjau, DNR tyrimas būtų tai įrodęs. Sūnui dabar ketveri, jis nuolat klausinėja apie tėvelį. Nori su tavimi susipažinti. Tikiuosi, prabėgo jau pakankamai laiko ir tu taip pat nori pamatyti savo sūnų.

      Ji norėjo išsikalbėti, paaiškinti, apsiginti. Tačiau prisivertė užsičiaupti ir stovėti suspaudusi lūpas.

      Matas paskubomis peržiūrėjo nuotraukas. Iš pradžių matė jose tik mažą berniuką. Vaiką, kuris šypsojosi arba smagiai juokėsi prieš objektyvą. Džesės žodžiai jam nieko nereiškė. Vaikas? Jis žinojo, kad ji buvo nėščia. Jo vaikas? Neįmanoma. Nepatikėjo tuo anksčiau, nesiruošė pripažinti ir dabar. Ji sugrįžo, nes išgirdo, kad jam puikiai sekasi, ir sumanė atsiriekti nuo jo pyrago. Nieko daugiau.

      Kone prieš savo valią jis peržiūrėjo nuotraukas antrą, paskui trečią kartą ir nustebo, kad vaikas jam atrodo lyg ir pažįstamas. Jo akys kažkokios…

      Pagaliau pamatė. Panašumus. Tokį pat smakrą skusdamasis regėdavo veidrodyje kiekvieną rytą. Ir akių formą. Berniukas buvo panašus į jį ir šiek tiek į savo motiną.

      – Kas čia? – suurzgė Matas.

      Jo vaikas? Jo sūnus?

      – Jis vardu Geibas, – švelniai prabilo Džesė. – Gabrielis. Jam ketveri, jis nuostabus vaikas. Sumanus ir linksmas, turi daug draugų. Gabumus matematikai tikriausiai paveldėjo iš tavęs.

      Matas nepajėgė suvokti jos žodžių. Jie nutekėjo juo it vanduo, neužkliudydami sąmonės. Staiga įsižiebęs pyktis virto įniršiu. Ji pagimdė jo vaiką ir nematė reikalo pranešti?

      – Turėjai man pasakyti, – kimiu balsu tarė jis, vos tramdydamas įsiūtį.

      – Aš sakiau. Tu nenorėjai patikėti, nejaugi pamiršai? Taip ir pasakei: tau nerūpi, kad aš laukiuosi tavo vaiko. Nenorėjai turėti vaiko su manimi. – Džesė atlošė pečius. – Jis nori tave pamatyti, Matai. Nori susipažinti su savo tėvu. Štai kodėl esu čia. Nes tai svarbu jam.

      Jai tai nebuvo taip svarbu. Džesei nereikėjo to sakyti – Matas tai jau suprato.

      Jis ištiesė nuotraukas, norėdamas grąžinti, bet Džesė papurtė galvą.

      – Pasilik jas. Suprantu, tau reikia laiko su tuo susitaikyti. Mudu turime pasikalbėti, privalai pamatyti Geibą. Žinoma, jeigu tu nieko prieš.

      Jis linktelėjo, nes buvo per daug įsiutęs, kad galėtų kalbėti.

      – Mano mobiliojo telefono numeris užrašytas ant pirmosios nuotraukos. Paskambink, kai būsi pasirengęs, ir mes ką nors sugalvosime. – Ji minutėlę dvejojo. – Atsiprašau, kad taip įsiveržiau. Norėjau pasikalbėti anksčiau, bet buvai nepasiekiamas. Aš nesistengiau vaiko laikyti kuo toliau nuo tavęs. Tiesiog pats pareiškei, kad jis tau visai nerūpi.

      Tai pasakiusi Džesė apsisuko ir išėjo. Jis nulydėjo ją žvilgsniu.

      Vidinis balsas ragino vytis, bet Matas nepajudėjo iš vietos. Tegul eina, niekur ji nepasislėps. Tik jau ne nuo jo. Juo labiau dabar.

      Uždaręs lauko duris Matas patraukė į darbo kambarį. Elektra plaukte įplaukė į vestibiulį.

      – Kas ji tokia? Ko norėjo? Juk tu su ja nesusitikinėji, Matai? Tau tokios moterys nepatinka.

      Nekreipdamas į ją dėmesio jis įėjo į kabinetą. Trinktelėjęs durimis atsisėdo prie stalo. Paskleidė nuotraukas ir ėmė tyrinėti jas vieną po kitos.

      Elektra pabeldė į duris, bet nesiveržė į vidų. Matas girdėjo, kaip ji gąsdina jį išvažiuosianti. Nepasivargino atsakyti.

      Jis turi sūnų. Daugiau nei ketverius metus jis turi sūnų, o nieko apie tai net nenutuokė. Aišku, prieš išvykdama iš Sietlo Džesė bandė jam įteigti, jog vaikas jo, bet suprato, kad jis nepatikėjo. Negalėjo patikėti po to, kas nutiko. Ir tyčia taip pasielgė.

      Matas pasisiekė telefoną ir iš atminties surinko numerį.

      – Hitai, čia Matas. Ar turi minutėlę?

      – Žinoma. Mes sugalvojome paplaukioti valtimi, bet laiko turiu. Kas atsitiko?

      – Yra reikalas.

      Jis trumpai papasakojo apie netikėtai pasirodžiusią buvusią draugę su keturmečiu vaiku, kuris, anot jos, yra jo.

      – Visų pirma reikės nustatyti tėvystę, – pareiškė advokatas. – Ar daug šansų, kad tu esi jo tėvas?

      – Tas vaikas tikrai mano. – Matas spoksojo į nuotraukas, tą akimirką jis tikrai nekentė Džesės. Kaip ji galėjo taip ilgai jį slėpti?

      – Ką ketini daryti? – pasiteiravo Hitas.

      – Viską, kas tik įmanoma, kad ji kentėtų.

      2

      Prieš penkerius metus…

      Skaitydama darbo skelbimus „Seattle Times“ Džesė siurbtelėjo gurkšnelį latės. Iš tikrųjų tai ji neieškojo darbo. To, ką būtų norėjusi dirbti, nemokėjo, o tai, ką mokėjo, buvo nė kiek ne geriau nei jos menkai apmokamas darbas kepykloje. Tai kam ieškoti kito.

      – Kas nors turėtų pakeisti mano nuomonę, – sumurmėjo pati sau suvokdama, kad laikydama save nevykėle nepataisys padėties. Nė kiek ne geriau, jeigu jausis užspeista į kampą. Tačiau vis tiek jautėsi esanti į kampą užspeista nevykėlė, o tai kėlė grėsmę.

      Prisiminė paskutinį kivirčą su Nikole, nors ginčai su ja buvo įprastas dalykas. Gal viskas dėl to, kad ji gyvenime neturi aiškios krypties. Jai dvidešimt dveji. Ar neturėtų turėti tikslų? Planų? Kaip sakoma, ji tiesiog plaukia pasroviui ir laukia, kad kas nors nutiks. Jeigu nebūtų metusi koledžo, būtų jau baigusi jį. Bet ištempė tik dvi savaites.

      Sulanksčiusi laikraštį Džesė atsilošė kėdėje ir pamėgino įkvėpti sau troškimą ką nors veikti. Nebenorėjo plaukti pasroviui. Tai ne į sveikatą, nuo dykinėjimo ji darėsi irzli.

      Gurkštelėjusi latės Džesė ėmė svarstyti savo galimybes. Nespėjus jai nieko sugalvoti, į „Starbucks“ kavinę įėjo vaikinas.

      Džesė, beveik nuolatinė šios kavinės lankytoja, to vaikino anksčiau nebuvo mačiusi. Jis buvo aukštas ir atrodė malonus, nors netvarkingas. Plaukai apkirpti taip, kad neduok Dieve, o akiniai storais stiklais rėkte rėkė, kad jų savininkas – kompiuterių fanatikas. Jo languoti trumparankoviai marškinėliai buvo aiškiai per dideli – Džesė vos nepaspringo kava pamačiusi kišenėlėje patį tikriausią rašiklių dėklą. Blogiausia, kad jo džinsai buvo per trumpi, o avėjo jis apkiautėlių mėgstamus teniso batelius ir baltas puskojines. Vargšas vaikinas… atrodė aprengtas motinos, kuriai visai nerūpi sūnus.

      Džesė jau ketino toliau skaityti laikraštį, kai pastebėjo, kad vaikinas atlošia pečius tarsi ruoštųsi kažkokiam ryžtingam žingsniui. To visai nereikėjo norint vien kavos užsisakyti.

      Pasisukusi ji pastebėjo toliau palei sieną sėdinčias dvi merginas. Jos buvo jaunos ir labai dailios… iš tų, kurios atrodo kaip modeliai ir susitikinėja su roko žvaigždėmis. „To negali būti, – išsigandusi pagalvojo Džesė. – Neik prie jų.“ Negana to, kad merginos aiškiai ne jo lygio, jos atrodė esančios iš kito pasaulio.

      Džesė niekada nesakydavo „katastrofa“, bet dabar kaip tik šis žodis atėjo į galvą. Vaikinas ėjo link jų, jo rankos truputį virpėjo. Žvilgsnis buvo nukreiptas į brunetę, sėdinčią kairėje. Džesė