Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery

Jie vadina jus kietaširdžiu niekšu, – tarė Diana, permetusi žvilgsniu straipsnį verslo žurnale. – Turėtumėte džiaugtis.

      Matijus Feneris pažvelgė į sekretorę, bet nieko nepasakė. Galiausiai ji pakėlė akis ir nusišypsojo.

      – Juk jums patinka būti vadinamam kietaširdžiu niekšu, – priminė.

      – Aš mėgstu, kai rodoma pagarba, – pataisė ją Matas.

      – Arba bijomasi.

      Matas linktelėjo.

      – Tai irgi gerai.

      Diana numetė atskleistą žurnalą ant viršininko stalo.

      – Nejaugi niekada nenorėjote, kad kas nors apie jus galvotų kaip apie gerą žmogų? – paklausė ji.

      – Ne.

      Gerus visi apgaudinėja. Tuo Matas seniai įsitikino. Mobiliajame telefone jis perskaitė ką tik gautą žinutę. Ironiška, kad ją atsiuntė viena iš moterų, prisidėjusių prie tokios nuomonės susidarymo.

      Sekretorė atsiduso.

      – Aš jumis rūpinuosi.

      – Veltui gaištate laiką.

      – Nesijaudinkite, tai darau ne darbo metu.

      Jis rūsčiai pažvelgė į savo jau per penkiasdešimt perkopusią sekretorę, bet ši apsimetė nepastebinti. Matas nė už ką nepripažintų, tačiau kaip tik dėl to, kad jos buvo neįmanoma įbauginti, Diana taip ilgai pas jį išsilaikė. Nors jis garsėjo kaip verslininkas, sugebantis nuleisti kraują konkurentams, nenorėjo matyti savo darbuotojų drebinančių kinkas. Bent jau ne visą laiką.

      – Dar kas nors? – paklausė jis reikšmingai žvilgtelėjęs durų pusėn.

      Diana pakilo.

      – Vėl skambino Džesė. Tris kartus per tris dienas. Ar jūs jai paskambinsite?

      – Ar tai svarbu?

      – Taip. Jeigu ruošiatės ir toliau ignoruoti, turėčiau jai apie tai pranešti ir ją paguosti. – Diana susiraukė. – Paprastai viską išsiaiškinate su savo TM. Jos retai skambina, kai jas pametate.

      – Juk prašiau, kad jų taip nevadintumėte.

      Diana nekaltai sumirksėjo.

      – Tikrai? Atsiprašau. Vis pamirštu.

      Ji melavo, bet Matas nutylėjo. Vadindama moteris, su kuriomis jis eina į pasimatymus, TM – tuščiagalvėmis mergužėlėmis, taip rodydavo nepritarimą. Bambėdavo, kad jo moterys lengvai pakeičiamos – lyg barbės. Visos išoriškai panašios, nenatūraliai gražios ir stokojančios širdies bei smegenų. Ji neklydo.

      Aišku, Diana nebūtų galėjusi patikėti, kad jis specialiai taip elgiasi. Jam nieko daugiau iš tų moterų nereikėjo.

      – Aš ją kadaise pažinojau, – tarė Matas ir tuoj pat pasigailėjo. Dianai nebūtina visko žinoti. Tas jo gyvenimo etapas jau seniai baigėsi.

      – Tikrai? Ko gero, ji asmenybė ir netgi turi… – Diana sumojavo rankomis sau prieš veidą apsimesdama, kad tuoj nualps, – netgi turi smegenų. Dabar, kai apie tai užsiminėte, pagalvojau, kad ji kalbėjo visai normaliai.

      – Aš neužsiminiau.

      – Hm, net neabejoju, kad užsiminėte. Ką gi, papasakokite apie paslaptingą praeitį su ta moterimi.

      – Jau galite eiti.

      – Kodėl ji grįžo į Sietlą? Ar graži? Ar man patiktų? Ar jums ji patinka?

      Matas ranka parodė į duris.

      Diana nužingsniavo per kabinetą.

      – Sakote, kai kitą kartą paskambins, sujungti, ar ne?

      Jis nieko neatsakė ir ji išėjo.

      Matas pakilo nuo kėdės ir priėjo prie lango. Jo biuras buvo viršutiniame Istsaido dangoraižio aukšte su nuostabiu vaizdu į miestą. Jo verslą galima apibūdinti kaip labai sėkmingą. Jis pasiekė savo tikslą. Turėjo viską, ko troško, netgi daugiau – pinigų, įtaką, pagarbą ir nė už ką neprivalėjo atsakyti.

      Jis tyčia lėtai suglamžė lapelį su Džesės žinute ir įmetė į šiukšlinę.

      Nors keli garsūs poetai ir pora ašaringų kantri stiliaus dainininkų tvirtino priešingai, Džesė Keis išsiaiškino, kad įmanoma sugrįžti namo, nes toks jos prakeiktas likimas. Tiesą sakant, nieko negalėjo kaltinti dėl šitaip susiklosčiusių aplinkybių, nes pati nusprendė parvažiuoti į Sietlą. Na, gerai, gal šiek tiek padėjo mielas žmogutis, atsiradęs jos gyvenime.

      Pažvelgusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį ji nusišypsojo ketverių metų sūneliui.

      – Atspėk, kas dabar?

      Berniukas nusišypsojo, tamsios jo akutės sužibo.

      – Ar mes dar ten?

      – Mes jau čia!

      Geibas suplojo rankutėmis.

      – Man čia patinka.

      Jie atvyko į miestą vasarai arba tiek, kiek reikės, kol atitaisys tai, ką praeityje sugadino, ir pasirūpins ateitimi. Gal savaitę ilgiau ar trumpiau.

      Džesė pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje ir išlipusi atidarė užpakalines duris. Tada atsegė saugos diržą ir padėjo vaikui išsiropšti iš automobilinės kėdutės. Jis stovėjo šalia jos ir išsižiojęs spoksojo į keturaukštį pastatą.

      – Mes čia gyvensime? – apstulbęs sušnibždėjo mažylis. – Tikrai?

      Šeiminis viešbutis buvo geriausiu atveju kuklus – vietinės reikšmės. Džesė neturėjo tiek pinigų, kad galėtų apsistoti prašmatnesniame, priklausančiame kuriam nors nacionaliniam viešbučių tinklui. Bet kambarys su virtuvėle, iš atsiliepimų internete galima spręsti, kad švarus, o Džesei tai buvo svarbu. Jeigu žinotų, kiek laiko čia užtruks, pasižvalgytų buto su baldais universiteto rajone. Vasarą studentai išsivažinėja ir laisvą kambarį galima visai pigiai išsinuomoti.

      Bet Geibui, kuris per savo gyvenimą viešbučio net akyse nebuvo regėjęs, jų laikina pastogė atrodė nauja ir didinga.

      – Tikrai, – patvirtino Džesė imdama sūnų už rankos. – Ar nori apsigyventi pačiame viršuje?

      Geibas išpūtė akis.

      – O galėtume?

      Jai teks aukštai lipti laiptais, bet jausis saugesnė.

      – Prašiau, kad rezervuotų viršuje.

      – Šaunu!

      Tai buvo naujas mėgstamiausias Geibo žodis. Išmoko vaikų darželyje. Šiandien Džesė jį girdėjo jau kokius keturis šimtus kartų ir tai pradėjo erzinti. Tada ji priminė sau, kad „šaunu“ nepalyginamai geriau nei kai kurie kiti žodžiai, kuriuos sūnus galėjo išmokti.

      Po pusvalandžio jie jau tikrino dviejų dvigulių lovų minkštumą, nes Geibas turėjo apsispręsti, kurios nori. Džesė išsipakavo krepšį, kurį užsitempė per tris laiptų maršus. Jau pats laikas vėl pradėti dirbti. Kol užlipo laiptais, atrodė, širdis iššoks per gerklę.

      – Dabar eisime pavakarieniauti, – tarė ji sūnui. – Norėtum spagečių?

      Geibas puolė prie jos, apkabino kojas ir iš visų jėgų suspaudė.

      – Ačiū, mamyte, – sušnibždėjo.

      Valgyti mėgstamą maistą restorane buvo reta pramoga.

      Džesė sudvejojo, ar turėtų jaustis kalta, kad pirmą vakarą Sietle neparuoš vakarienės, bet nusprendė išperti save vėliau. Dabar jautėsi pavargusi. Nuo Spokano vairavo penkias valandas, o praėjusį vakarą darbą baigė gerokai po vidurnakčio, stengdamasi pelnyti kuo daugiau arbatpinigių. Sietle pinigus teks taupyti.

      – Prašom. – Ji atsiklaupė, kad abiejų akys būtų tame pačiame lygyje. – Tikiuosi, kad tau ten patiks. Vadinasi „Senasis spagečių fabrikas“.

      Tai buvo puikus restoranėlis, kur galima užeiti su vaikais. Niekas nesistebės, jeigu Geibas pašūkaus, o ji išgers taurę vyno ir apsimes, kad viskas gerai.

      – Ar rytoj pamatysiu tėvelį?

      Džesės širdis