Viskas kontroliuojama. Rhonda Nelson

negera. Ji padėjo kortas.

      – Šį kartą neaplenkė ir manęs, – pasakė pirštu glostydama širdžių bartuką.

      Visos keturios vienodos, aukščiausias – tūzas.

      Prakeikimas.

      Setas paniuro.

      – Puikiai sužaidei, mama, – pagyrė mintimis klaidžiodamas ateityje, pasukusia tokia kryptimi, kokios jis niekada nenorėjo, niekada nelaukė.

      Motina pakėlė antakį, jos veidas nušvito tokiu palengvėjimu, kad net skaudu.

      – Prisieki laikytis žodžio?

      Jis linktelėjo ir išlemeno:

      – Žinoma.

      Patenkinta, tarsi užbaigusi svarbiausią užduotį numatytų darbų sąraše, motina nurimo, atsipalaidavo visi raumenys, ji patogiau įsitaisė lovoje.

      – Gerai, – tarė tyliai. – Ačiū tau. Tu geras vyras, Setai, mano mielas berniuk, – sukuždėjo švelniai žiūrėdama jam į veidą – tokį žvilgsnį jis matė šimtus kartų – ir užsimerkė.

      – Tau reikia pailsėti, – subarė ją Setas. – Išvarginau tave.

      Ji sunėrė pirštus su sūnaus.

      – Manau, truputį pasnausiu. Pažadink mane po dviejų valandų, – pasakė ir draugiškai spustelėjo jam pirštus. – Neužmiršk.

      – Neužmiršiu, mama.

      Lygiai po šimto dvidešimties minučių jis žadino mamą… bet nebepavyko..

      Antras skyrius

      Po septynių mėnesių…

      – Peino skonis nepriekaištingas, o Džeimis leido savo gerajai pusei jį aprengti, bet niekas, matyt, net mylimiausia žmonelė, nesugebėjo įtikinti Gajaus Makenos, kad kamufliažas – ne patys tinkamiausi drabužiai vestuvėms, – pasirodžius Setui, kalbėjo lieknas vyras kitapus stalo.

      Biuro vadovas pakėlė vieną pirštą rodydamas, kad dar minutę užtruks ir atsiprašydamas pažvelgė į Setą. Vyras nuleido akis į baugiai tvarkingą stalą ir nežymiai virptelėjo.

      – Taip, Terense, taip. Jis vilki maskuotės kelnes ir juodus marškinėlius. Štai ką tas kretinas apsivilko per vestuves. Taneris šiandien atnešė man nuotraukas. Kaip tik dabar žiūriu. – Jis vėl smarkiai iškvėpė tarsi nebegalėdamas pakęsti maskuotės dėvėtojo nuodėmės madai. Šitas besipiktinantis lotynų amerikietis jam visai nebuvo panašus į Desantininkų apsaugos darbuotoją. – Tu, žinoma, teisi, bet kamufliažas? Per vestuves? Taip, taip. Gerai. Pasimatysime vėliau.

      Vyras skubiai atsisveikino ir išjungė telefoną. Vėl pažvelgė į Setą.

      – Atleiskite, – dalykiškai atsiprašė. – Paprastai asmeniniais reikalais darbe neskambinu, bet šį kartą padariau išimtį. Jūs Setas Makečenas, taip? – Setas linktelėjo, stengdamasis atrodyti kuo rimtesnis. – Aš Chuanas Karlosas, Desantininkų apsaugos biuro vadovas. – Jis paėmė aplanką nuo stalo kampo ir pamojo Setui sekti paskui. – Prašom eiti su manimi. Jūsų laukia valdybos posėdžių kabinete.

      Paskutinis sakinys nuskambėjo itin sarkastiškai.

      Netrukus Setas suprato kodėl. Posėdžių kabinete, kaip jį pavadino, nebuvo įprasto stalo ir kėdžių su ratukais. Jis labiau panėšėjo į modernų klubą su biliardo stalu, ant sienos kabančiu didžiuliu televizoriumi plokščiu ekranu ir patogiais odiniais baldais. Virtuvėlėje stovėjo dviejų durų nerūdijančio plieno šaldytuvas, stikliniuose induose aplinkui barą išdėliota gausybė įvairiausių užkandžių. Buvo visko: nuo biscotti iki saldaininių lazdelių – mėgstamiausių vaikystės skanėstų. Setas nusišypsojo.

      Džeimis Flanaganas ir Gajus Makena – atpažino juos, nes atliko tyrimą – žaidė karą kompiuteriu, o Brajanas Peinas sėdėjo atsilošęs ir vartė segtuvą. Chuanui Karlosui pristačius Setą, jis pakėlė galvą ir iškart atsistojo.

      – Setai. – Vyriškis ištiesė ranką. – Aš Brajanas Peinas. Malonu tave čia matyti.

      Makena ir Flanaganas tuojau paspaudė pauzę, padėjo pultelius ir priėjo pasisveikinti. Chuanas Karlosas ilgai ir kantriai dėbčiojo į Makeną, bet, matyt, pasidavė ir atsiduso. Paskui suglumęs papurtė galvą ir išėjo iš kambario.

      Vos tik durys užsidarė, Flanaganas ir Makena nusikvatojo. Peinas tik sukikeno.

      – Atleisk, – tarė Setui Peinas. – Makena pažaidė su Photoshop programa ir taip nukamavo mūsų kantrų, bet visiškai nepakenčiamą viršininką. – Jis niūriai dėbtelėjo į tuodu juokdarius.

      Ak. Setas linktelėjo galva ir nusišypsojo žiūrėdamas į Makeną.

      – Tai iš tikrųjų nesivilkai kamufliažo per vestuves?

      Tebesikvatodamas Makena papurtė galvą.

      – Ne, bet buvo baisiai smagu tuo įtikinti Chuaną Karlosą.

      – Negaliu patikėti, kad jis užkibo, – burbtelėjo Džeimis. – Visi žino, kad tu ne mados auka… – Jis reikšmingai dėbtelėjo į džinsus ir Alabamos marškinėlius, kuriais vilkėjo Gajus, – …bet vyrutis turėtų žinoti, kad net ir tu turi bent lašelį padorumo.

      Kvatodamas Gajus pažvelgė į Setą.

      – Ar jis parodė tau nuotraukas?

      Jis papurtė galvą.

      – Ne, bet kai įėjau, su kažkuo apie jas kalbėjosi telefonu.

      – Puiku, – net sukrykštė Makena. – Mūsų, o dabar jau ir tavo kolega Taneris Kraufordas neseniai vedė Ašvilyje, ir mūsų trijulė nuvažiavo atšvęsti su laimingąja porele, – paaiškino Makena. – Chuanas Karlosas irgi buvo pakviestas…

      – Nes įsiustų, jei jo nepakviestų, – įsiterpė Džeimis.

      – …bet jis turėjo bilietus į Eltono Džono koncertą ir nenorėjo praleisti. – Makena nusivaipė. – Norėdamas pasilinksminti pažaidžiau su vestuvių nuotraukomis. Norėjau jam įgelti. Kvatojomės ištisas valandas.

      Tai jie pokštininkai? Setui palengvėjo. Ir jis su savo draugais tuo garsėja. Po vienos nakties, kai padaugino alkoholio ir mažai miegojo, atsibudo be antakio.Laiko jam užaugti prireikė gerokai daugiau nei manė.

      – Gal nori ko nors atsigerti? – pasiūlė Peinas. – Kavos? Arbatos? Gazuoto vandens?

      Setas papurtė galvą.

      – Dėkui, nereikia.

      Flanaganas mostelėjo jam sėstis, susėdo ir kiti. Atmosfera buvo laisva ir jauki. Trijų vaikinų draugystė kėlė pavydą. Tie vyrukai puikiai jautėsi. Kaip tik to labiausiai trūksta, palikus armiją, – pagalvojo Setas. Armija ne tik buvo jo tikslas, gyvenimo būdas, ten liko visi Seto draugai. Finas Okoneris, neseniai susižadėjęs su savo vaikystės meile ir susiruošęs išvažiuoti į Taibio salą valdyti senos užeigos, ir Gryras Vestas buvo jo komandoje nuo pat karo akademijos laikų. Nors žinojo, kad jie supranta, kodėl Setas privalėjo palikti armiją, jautėsi lyg išdavęs bendražygius. Tarsi jo pasitraukimas būtų sugriovęs tai, ko jau nebeatitaisysi. O gal tai tik kaltės jausmas? Jautėsi palikęs draugus. Apleidęs pareigas per karą…

      Tai ir blogiausia. Jis reikalingas savo šaliai, jo reikia kovos draugams. O jis čia, žada įsitaisyti šiltoje vietelėje – saugoti politikus, debiutantes, garsenybes ir žmones, turinčius daugiau pinigų nei proto. Kokia čia garbė? O dar svarbiau, kur ją įžvelgia tie vaikinai?

      – Peržiūrėjai darbo pasiūlymą? – paklausė Peinas.

      Setas linktelėjo galva.