Название | Mergina, kurios tikrai nenorėtum vesti |
---|---|
Автор произведения | Amy Andrews |
Жанр | Зарубежные любовные романы |
Серия | Svajonių romanai |
Издательство | Зарубежные любовные романы |
Год выпуска | 2014 |
isbn | 978-609-406-738-9 |
– Ne. – Tik dėl to, kad Risei pasirodė gera mintis pasodinti juos šalia, nereiškė, kad ji turi būti sukalbama.
Džina užvertė akis ir pasigailėjo Tako.
– Kesė australė.
– A. Iš kur? Sidnėjaus? Anas dailus miestelis, – tarė jis.
– Kanberos, – atsakė Kesė ir perbraukė pirštu peilio briauną. – Sostinė, – pridūrė. Daug kas to nežino.
O jis juk raumuo.
– Na va, – tarė jis, palinkdamas į priekį, žvilgsnis nušoko prie Džinos ir tuoj vėl grįžo prie Kesės. – Galėtume surengti Jungtinių Tautų susitikimą.
– Sunkiai, – tarė Kesė, beviltiškai bandydama kiek įmanoma labiau atsilošti ir nepamiršti, kad jis raumenų kalnas – futbolininkas – nors jo feromonai ir tokie galingi, kad jį derėtų studijuoti Smithsonian institute. Arba melžti ir parduoti aukcione daugiausiai pasiūliusiam kvepalų gamintojui.
– Jungtinės Tautos turi šimtą devyniasdešimt tris narius. Ir jie susitinka Ženevoje. – Ji pažvelgė į Taką. Raumenims nekaip sekasi geografija. – Šveicarijoje.
Takas kilstelėjo antakį. Buvo įpratęs, kad žmonės susidaro išankstinę nuostatą apie jo protą. Tiesą sakant, dažniausiai jis taip ir vaidindavo – nes pričiupti arogantiškus žmones velniškai smagu.
Panašu, kad su Kese jis išties pasismagins.
– Ji šiauriau Airijos, ar ne?
Kesė papūtė lūpas.
– Europoje.
– Europoje? Velnias, – tarė Takas, paryškinęs akcentą. – Visada painioju.
– Žinoma, jei kalbi apie Saugumo Tarybą, – tęsė Kesė, nes gilus, nosinis jo akcentas palietė kažkokias nematomas stygas, kurių ji nė nežinojo turinti. – Tai ji Niujorke. Ir tau nusišypsotų sėkmė, nes Australija kaip tik gavo vietą Saugumo Taryboje.
Takas metė kreivą žvilgsnį į Džiną, ši mirktelėjo ir išsišiepė, akivaizdžiai mėgaudamasi tuo, kas dedasi. Takas jau norėjo pasakyti kažką panašaus į Saugumo Taryboje jie dėvi tuos juokingus mėlynus šalmus, ar ne, bet staiga pasigirdo despotiškas Risės senelės sesers Ados balsas.
– Samuelis Takeris, – tarė ji savo ryškiu, arogantišku Niujorko akcentu. – Kaip čia prasmukai nepastebėtas?
Takas atsistojo ir nusišypsojo moteriai, save vadinusiai šeimos matriarche. Būdama užkietėjusia janke, dažniausiai ji apsimesdavo, kad kiti nė neegzistuoja, bet jis jautė prielankumą aštrialiežuvei aštuoniasdešimtmetei.
– Teta Ada, – tarė jis, griebdamas ją į glėbį ir širdingai apkabindamas. – Kaip matau, vis dar daili it paveikslėlis.
Kesė, pajutusi, kad Takas ir visa užvaldantis jo vyriškumas leido jai atsikvėpti, susmego kėdėje.
– Nemeilikauk man, jaunuoli. Ko iš taip toli atsibeldei?
Takas mostelėjo stalo link.
– Palaikau kompaniją Risės draugėms.
– Risė… – purkštelėjo Ada. – Nubėgo paskui tą jūrininką… Ta mergaitė pametė protelį, su kuriuo gimė… Laimei, man ji vis tiek patinka.
– Nagi, teta Ada, – erzino Takas. – Maniau, kad aš tavo numylėtinis. – Ada žaismingai plekštelėjo jam per petį, tada pakėlė vieną seną, raukšlėtą ranką ir suspaudė jam skruostą.
Suskambo Džinos mobilusis, bet ji ignoravo skambutį. Negalėjo nuspręsti, kas labiau stebina – milžinas puolėjas, besimeilinantis senutei, ar persigandusią stirną primenantis Kesės veidas. Bet telefonas nepaliaujamai skambėjo ir Ada atsisuko į ją, nudiegdama įsakmiu žvilgsniu.
– Na, mergaite, atsiliepsi ar ne?
Kaipmat atpažinusi autoritetą, Džina paspaudė pokalbio pradžios mygtuką. Ekrane švietė pažįstamas numeris.
– Tai Risė, – pranešė ji.
– Risė. – Vėl purkštelėjo Ada. – Pasakyk jai, kad grįžtų. Šis nevestuvių vakarėlis buvo jos vištos smegenėlių mintis.
Džina nusijuokė, bet jai atsiliepus Ados dėmesys jau buvo nuklydęs.
Kita gudraus jos žvilgsnio auka tapo Kesė.
– Čia tavo mergaitė? – paklausė ji, pasisukusi į Taką.
– Visai ne, – išdidžiai atrėžė Kesė.
Tada Takas atsisegė švarką ir šis atsilapojo, jos link paleisdamas svaiginančią feromonų dozę. Ji trumpam užsimerkė, nes primityvaus atsako raginamas jos pulsas šoktelėjo.
– Ne visai tavo skonio, – tarė Ada, abejinga Kesės neigimui.
– Aš nesu jo mergaitė, – pakartojo Kesė, nors beveik girdėjo, kaip kiekviena ląstelė kviečia jį vardu.
– Viskas gerai, – patikino ją Ada. – Nekenčiu įprastų jo skonio mergaičių. Pernelyg… įmantrios.
Takas nužvelgė Kesę. Ji žiūrėjo į jį susiraukusi, antakiai nepešioti, nesegėjo nė vieno papuošalo. Niekas pasaulyje nebūtų jos pavadinęs įmantria. Ir visgi kažkuo ji jį išties intrigavo…
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.