Blekhokai: Eleinos pažadas. Barbara McCauley

Šios informacijos prireiks, kai jis pasakys norįs pirkti Blekhokų rančą.

      Lipdamas iš sunkvežimio Di Džėjus pastebėjo pagrindinį namą ir nusprendė, kad šis yra pietietiško prieškario stiliaus4**: baltas visą namą juosiančias verandos kolonas buvo apsivijusios storos sausmedžio šakos, priešakiniame kieme plytėjo didelė vešli pievelė; į vakarus nuo namo augančių tuopų šešėlyje vešėjo paparčiai, atitverti plokščiais akmenimis.

      Karštas drėgnas vėjelis atnešė sausmedžio kvapą ir varpelių tilindžiavimą. Buvo girdėti draugiškas vyrų, treniruojančių žirgą aptvare, klegesys. Di Džėjus žvilgtelėjo į laikrodį, tada – į juodus besikaupiančius debesis. Vylėsi, kad, audrai prasidėjus, jau bus kelyje. Eidamas namo link jis stabtelėjo, išgirdęs arklidėse dainuojant moterį. Negalėjo suprasti dainos žodžių, tačiau švelni melodija buvo kažkur girdėta. Jos suviliotas Di Džėjus pasuko į arklides, praėjo kelis gardus su žirgais ir galiausiai priėjo paskutinį atvirą aptvarą dešinėje.

      Aptvare stovėjo aukšta liekna moteris ir šepečiu valė raumeningą juodo eržilo kaklą, iškilusį mažiausiai per du sprindžius virš jos galvos. Moters surišti kaštoniniai plaukai bangavo baltos berankovės palaidinės nugara; ilgos kojos, nenauji batai. Iš užpakalinės aptemptų nublukusių džinsų kišenės kyšojo ryškiai raudona skarelė.

      Mėlynasis upelis, – pamanė, Di Džėjus atpažinęs dainą.

      Di Džėjus manė turįs ką nors pasakyti, atsikrenkšti ar bent pabrūžinti batu, kad ji suprastų, jog yra ne viena. Tačiau, sužavėtas moters balso, tik smalsiai stebėjo, kaip jos gležni pirštai slysta blizgančia žirgo oda. Atrodė, kad ir gyvuliui tai patiko: ristūnas stovėjo ramiai, tik šiek tiek trūkčiojo kairės kojos raumuo.

      Galiausiai moteris atsitraukė nuo žirgo ir siektelėjo ant kablio pakabintos gūnios. Di Džėjus dar kartą nužvelgė dailią figūrą ir atsikrenkštė.

      Geriau būtų to nedaręs.

      Išgąsdintas eržilas puolė pro atviras gardo duris. Di Džėjus spėjo sučiupti vadeles, bet ristūnas pašokdamas piestu smogė kanopa jam į dilbį.

      – Ei! – Di Džėjus neketino paleisti vadelių. – Ei!

      Žirgas išplėstomis šnervėmis, plačiai atmerktomis akimis nusileido ant priekinių kojų ir truktelėjo galvą aukštyn. Pribėgusi moteris sučiupo gyvulio apynasrį.

      – Ramiai, – tvirtai pasakė ji ir paglostė eržilo kaklą. – Nurimk, berniuk.

      Prunkšdamas žirgas trinktelėjo kanopa į purvą ir papurtė galvą. Moteris paėmė vadeles ir įsiterpė tarp Di Džėjaus ir žirgo.

      – Dabar jau susitvarkysiu.

      Di Džėjus paleido vadeles ir atsitraukęs stebėjo, kaip moteris veda žirgą atgal į gardą. Jos veido bruožai buvo kiek egzotiški: aukšti skruostikauliai, blyški auksinė oda, dailiai išlenkti tamsiai rudi antakiai, šviesiai mėlynos lyg ankstyvo ryto dangus akys tankiomis blakstienomis… Ir jos lūpos. Velnias. Jo žvilgsnis stabtelėjo ties jos putliomis, plačiomis lūpomis, kurių viršutinė buvo platesnė už apatinę. Staiga jo reikalai tapo kur kas įdomesni.

      – Jums bėga kraujas, – pasakė ji.

      Di Džėjus pažvelgė į jos susirūpinusias akis.

      – Ką?

      – Jūsų ranka, – tarė moteris atsitraukdama nuo žirgo, – ji kraujuoja.

      Di Džėjus pažvelgė žemyn. Buvo toks išsiblaškęs, kad nė nepastebėjo žaizdos dilbyje ir iš jos besisunkiančio kraujo. Velnias.

      Moteris greitai priėjo prie jo.

      – Leiskite pažiūrėti.

      – Nieko…

      Ji siektelėjo jo rankos. Di Džėjus norėjo atsi traukti, bet moteris tik tvirčiau suspaudė ranką.

      – Nejudėkite, – pasakė ji tokiu pat tonu, kokiu ramino arklį. – Žaizda gili.

      Susiraukęs Di Džėjus žiūrėjo, kaip ji ištraukia iš kišenės skarelę ir apriša ranką. Jai tvirčiau spustelėjus, pajuto jos šiltus pirštus. Dilgčiojimas nuvilnijo oda lyg elektros žiežirbos ir šovė aukštyn ranka.

      Kas čia, po velnių?

      Eleina Blekhok žvilgtelėjo į primerktas vyro akis. Jos širdis ėmė daužytis ir ji staigiai atitraukė ranką nuo jo dilbio.

      – Paieškosiu, kuo ją aprišti, – pasakė ji žingtelėdama atgal, jos keliai pradėjo virpėti. – Aš… e… galiniame kambaryje turiu antiseptiko, tvarsčių.

      – Nesivarginkite, – purtydamas galvą Di Džėjus nusirišo skarelę. – Tai tik įbrėžimas.

      Sulaikiusi kvapą Eleina pažvelgė į jo ranką. Kraujas nebebėgo, o žaizda išties neatrodė didesnė už paprastą įbrėžimą.

      Negali būti.

      Ji lėtai pakėlė akis ir sutiko jo žvilgsnį. Nors pirštuose vis dar jautė šilumą, nugara nusirito šaltukas.

      – Iš tiesų, – atsakė, – tik įbrėžimas.

      Vyriškis kažko jos paklausė šiurkščiu, žemu balsu, bet ji buvo pernelyg sutrikusi, kad suprastų. Jam trūktelėjus atgal juodą kaubojišką skrybėlę, pamatė jo anglių juodumo plaukus ir tamsiai mėlynas akys. Virš kairiojo antakio buvo nelygus randas, o nosis su kuprelė tik suteikė atšiauriam veidui patrauklumo.

      Staiga Eleina suvokė, kad jis kažko klausė.

      – Atleiskite?

      – Klausiau, ar jums viskas gerai. – Jis palenkė galvą ir atidžiai pažvelgė į ją.

      Ji stengėsi išsivaduoti iš minčių raizgalynės.

      – Taip, žinoma. Tik jūs mane išgąsdinote.

      – Atsiprašau, – jis nužvelgė eržilą, nerimstantį savo garde, ir vėl atsisuko į ją. – Ieškojau Trėjaus Blekhoko.

      Eleina suvokė, kad turi liautis į jį spoksojusi ir kažką pasakyti ar padaryti, bent jau prisistatyti… Nors ir augo, galima sakyti, daržinėje, buvo mokoma gerų manierų, kad, anot motinos, niekas nepagalvotų, jog Blekhokų vaikai – tamsuoliai.

      Tačiau ne ji viena spoksojo. Di Džėjaus žvilgsniui nuslydus jos kaklu, pečiais ir trumpam stabtelėjus ties krūtine, jai užgniaužė kvapą. Dėl Dievo meilės, jai jau dvidešimt septyneri, ir ji daugybę kartų buvo nužiūrinėjama vyrų. Natūralu, kad į moterį, kuri gyvena ir dirba daugiausiai su vyrais, dažnai spoksoma. Ji buvo įpratusi prie to ir dažniausiai nė nekreipdavo dėmesio.

      Tačiau šį kartą buvo kitaip.

      Jos kūnas nepakluso jos valiai: pulsas padažnėjo, oda dilgčiojo, krūtys sustangrėjo. Ji matė, kaip patamsėja vyro akys ir įsisiurbia į jos akis. Jis klausiamai kilstelėjo antakį, jai norėjosi apsisukti ir bėgti.

      – Eleina.

      Išgirdus Trėjaus balsą paslaptinga trauka staiga dingo. Ji krūptelėjo ir atsisukusi išvydo ateinantį brolį. Dėkui Dievui. Ji pažvelgė į Trėjų – į jo tamsius plaukus, griežtus veido bruožus ir, kaip įprasta, surauktus antakius – ir viskas stojo į savo vėžes.

      Trėjus žvilgtelėjo į seserį, paskui – į vyriškį, stovintį per kelis žingsnius nuo jos.

      – Ponas Bredšou?

      – Di Džėjus, – vyras žengė pirmyn, norėdamas paspausti ištiestą Trėjaus ranką. – Jūs tikriausiai Trėjus.

      Bredšou? – Eleina stebėjo, kaip vyrai sveikinasi. Po kelių akimirkų ji pagaliau atsitokėjo.

4

Pietietiškas prieškario stilius (angl. South antebellum) – architektūros stilius, būdingas pietinių JAV valstijų plantacijų namams prieš JAV pilietinį karą (1861–1865).