Meilės kruizas. Rachel Bailey

bet ji atidžiai jį apžiūrėjo. Lukas pasijuto dar geriau supratęs, kaip paskutiniais savo mėnesiais buvo prižiūrimas Patrikas.

      – Duosiu tau vietinių nuskausminamųjų, – tarė Dela išsitraukdama adatą. Du dūriai į mėsingą delno vietą suskaudo, bet švelni ir šilta pirštinėta Delos ranka bei skirti vaistai skausmą numalšino. Tada ji perbraukė jo odą antiseptiku ir paskubomis nuplovė skaidriu skysčiu iš buteliuko.

      Pakreipė galvą ir atidžiai apžiūrėjo paciento delną.

      – Kaip susižeidei?

      – Automobilio avarija.

      Daktarės žvilgsnis tučtuojau šoko prie vyro akių, tada nuslinko žemyn kaklu, pečiais viską įvertindamas.

      – Ar susižeidei dar kur nors? Ar su tavimi automobilyje buvo kitų?

      – Mums visiems viskas gerai, – tarė Lukas nerūpestingai gūžtelėjęs pečiais. – Jei atvirai, net ir avarija to nepavadintum. Pyliau gazuotą vandenį iš mini baro į stiklinę…

      Ji sumirksėjo.

      – Maniau, tai nutiko automobilyje?

      – Limuzine. – Reikėjo susitikti su keliais darbuotojais, o kadangi Lukas nemėgo švaistyti laiko kelionėms, tai vertėjo sumokėti už didesnį automobilį ir susitikimą surengti jame. – Vairuotojui teko staigiai manevruoti spūstyje, jis trinktelėjo į kitos mašinos bamperį. Nuo smūgio palinkau į priekį, o stiklinė mano rankoje užkliuvo už šaldytuvo kampo ir sudužo.

      – Tau pasisekė, – tarė Dela vėl nukreipdama žvilgsnį į delną.

      Žaizda buvo nedidelė, bet atvedė jį čia, tad gal jam išties pasisekė. Gydytoja palenkė galvą žemyn ir vyro žvilgsnį prikaustė šilkiniai rudi plaukai.

      – Ar galėtum pajudinti nykštį? Ir rodomąjį pirštą?

      Lukas paklusniai sulenkė nykštį ir rodomąjį pirštą.

      – Gerai, puiku. Pasakyk, ar jauti.

      Pirštinėti moters pirštų galiukai lengvai it plunksna nupleveno jo pirštų pagalvėlėmis.

      – Taip.

      Ji patenkinta linktelėjo ir paėmė pincetą.

      – Kol veikia nuskausminamieji, patikrinsiu, ar nėra šukių. Neturėtų skaudėti, – sumurmėjo gydytoja.

      Ji dirbo, o Lukas stebėjo tamsias moters blakstienas, taip derančias prie kreminės veido odos. Normaliomis aplinkybėmis jis jau būtų Delą pakvietęs išgerti, o gal vakarienės, bet dabar tai peržengtų ribą, juk netrukus turėtų tapti jos darbdaviu.

      Be to, Lukas abejojo, kad Dela sutiktų. Jos elgesys buvo išskirtinai profesionalus: tiek dėl rankos, tiek ir dėl to, kad jis – Patriko sūnėnas.

      Daktarė perbraukė pirštu per ilgą, tiesų randą, kertantį jo nykščio pagalvėlę.

      – Čia tikriausiai buvo bjauri žaizda.

      Lukas išspaudė vangią šypseną.

      – Vaikystės nuotykiai. – Nors tai toli gražu nebuvo nuotykis – būdamas trylikos jis labai sąmoningai ir tikslingai persirėžė nykštį kišeniniu peiliuku ir prispaudė žaizdą prie taip pat supjaustytų trijų draugų pirštų. Tą naktį tamsiame internato kambaryje berniukai tapo kraujo broliais. Lukas pažvelgė į randą, prisiminė, kaip jaunatviško entuziazmo pagautas padarė gilų ir ilgą pjūvį – lyg daugiau kraujo reikštų stipresnį ryšį. O gal ir reiškė, nes tie trys vyrukai jam vis dar artimesni nei bet kas kitas pasaulyje.

      Dela padėjo pincetą ir paėmė adatą.

      – Kaip atrodo? – paklausė jis.

      – Menkniekis, – mandagiai nuramino ji. Adata pervėrė vyriškio odą, Dela truktelėjo siūlę ir jis pajuto švelnų tempimą. Gydytoja dirbo sparčiai, pirmą siūlę greitai užrišo ir nukirpo. Dirbančios Delos rankos judėjo gracingai, kaip ir pati moteris.

      Užrišusi trečią siūlę ji pakilo, nusitraukė pirštines ir per petį tarė:

      – Ar pastaruoju metu skiepijaisi nuo stabligės?

      – Maždaug prieš metus.

      – Turėtų būti gerai. Nemanau, kad reikia antibiotikų – žaizda buvo švari, jokių svetimkūnių. – Ji nusiplovė rankas ir atsisuko į pacientą. – Po maždaug septynių dienų reikės išimti siūlus. Jei vis dar būsi čia, grįžk čia ir aš arba Kelas tuo pasirūpinsime. Jei iki to laiko išvyksi, aplankyk vietinį gydytoją.

      Luką nustebino netikėtai užplūdęs liūdesys.

      – Čia esu tik kelioms naktims. – Jis atvyko keletui dienų išklausyti Patriko testamentą ir įvertinti laivo būklę. Išlips laivui pasiekus Sidnėjų.

      – Neliksi visam kruizui? – Tarp moters antakių įsirėžė plonytė raukšlė. – Kad pajustum, ką reiškia laivu „Cora Mae“ skrosti Ramųjį vandenyną?

      – To neprireiks. – Luko planuose laivo ateičiai nebuvo kelionių Ramiuoju vandenynu ar kur kitur.

      – Tokiu atveju po savaitės jums teks susitikti su savo gydytoju, pone Marlou, – tarė Dela atvirai, profesionaliai šypsodamasi. – Paskambinkite jam ir anksčiau, jei tik kils kokių klausimų arba pajusite neįprastą skausmą, pastebėsite paraudimą ar tinimą.

      Lukas suprato, kad gydytojos apžiūra baigta. Po kelių sekundžių išeis pro duris ir greičiausiai niekada nebeatsidurs su ja vienumoje. O tai tikriausiai tik į gera – impulsas pakviesti ją į pasimatymą gali atgyti, o jis tikrai nesiruošia nieko pradėti su darbuotoja, kuri jokiame mieste nepraleidžia ilgiau kaip nakties.

      Lukas linktelėjo ir uždėjo ranką ant durų rankenos.

      – Ačiū už medicininę pagalbą, daktare Volš. Labai tai vertinu.

      – Nėra už ką, pone Marlou, – tarė ji ramiu balsu.

      Ši moteris kažkodėl jį intrigavo, o tai pasitaikydavo nedažnai. O kas, jei nepaisant kliūčių…

      Išeik dabar pat, – kalbėjo sveikas protas. – Ši moteris ne tau. – Tai tiesa. Lukas ryžtingai papurtė galvą ir išėjo pro duris vos atsilaikęs prieš begalinį norą apsisukti ir paskutinį kartą dirstelėti į daktarę Delą Volš.

      Antras skyrius

      Nepraėjus nė valandai Dela skuodė kilimu išklotu koridoriumi į konferencijų kambarį, kur tikriausiai jau buvo pradėtas skaityti Patriko testamentas. Ji nekentė vėluoti. Nekentė. Vėluoti reiškia pritraukti kitų dėmesį, o tai vertė ją jaustis nejaukiai. O čia dar tokia svarbi proga.

      Laivo gydytojo gyvenimas nėra toks chaotiškas kaip darbas ligoninėje, bet retkarčiais pasitaikydavo pacientų antplūdžių. Vos išėjus Lukui, juos užgriuvo nedidelis būrys žmonių, anksčiau grįžusių iš kranto: vaikas, kuriam įgėlė bitė, dar vienas, kuris krisdamas pasitempė riešą, nuo migrenos kenčianti jauna moteris ir stipriai saulėje nudegęs vyras. Ji juk negalėjo jų visų palikti Kelui.

      Paskubomis dirstelėjo į laikrodį. Tik trys minutės po dviejų – gal žmonės dar tik sėdasi į vietas. Vėluoti į Patriko testamento skaitymą atrodė nepagarba ir vien nuo tos minties moters oda pašiurpo.

      Švelniai stumtelėjusi duris Dela su palengvėjimu atsiduso – nors žmonės jau sėdėjo, aplink vis dar buvo girdėti šurmulys, o žemas, pražilęs vyras priekyje prie stalo sklaidė popierius. Didžioji dalis vietų buvo užimtos, bet ji apsidžiaugė pamačiusi laisvą kraštinę kėdę paskutinėje eilėje. Atsisėdusi pasisveikino su moterimi šalimais.

      – Ar ką praleidau? – sušnabždėjo Dela.

      – Ne, – atsakė